Šeštadienis išaušo ankstyvas ir saulėtas. Pats tas aktyviam laisvalaikiui ir nuotykiams. Be to, diena mums, dirbantiems žiniasklaidoje, neeilinė. Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ir jei tądien nesisuki kolegų sūkuryje skambant Šabaniausko „Spaudos baliaus valsui“, tai užsimetęs kuprinę ant pečių žygiuoji „Sūduvos knygnešių takais“ ir geri į save naujas patirtis...

 

Mūsų komandą buvo galima priskirti labiau „pradedančiųjų“ žygeivių kategorijai. Daugiau nei pusei mūsų komandos toks pėsčiųjų žygis buvo pirmasis. Pasirinkome kuklesnį – 15 km maršrutą, 25 km palikę žygiuoti tiems, kas jau turi daugiau patirties ar (ir) drąsos bei pasiryžimo. Ir nepatikėsite, retkarčiais pagavome save aikčiojant ne tik nuo pavasario gražumo, bet ir dėl fakto, kad „net nežinojome savo rajone tokių vietų esant“. Smėlio karjerai, pušelės, tvenkinėlis – pridaryta kadrų, po kuriais uždavęs klausimą „kur ši vieta?“, galėtum laisvai gauti atsakymą: „Gal kur nors pajūryje?“ Gera organizacija, aiškus kelio sužymėjimas ir pakeliui laukiančios atrakcijos. Kai sutiktas knygnešys padalino 1886  m. penktąjį „Auszros“ numerį, supratome, kad teks pasukti galvas, kur šį lobį paslėpti, kad „žandarai“ nerastų, neatimtų… Tarėmės, kaip reikės su „tvarkdariais“ kalbėtis, kuo pamaloninti, kad „krata“ nebūtų tokia atidi, kad per „rubežių“ praneštume tai, dėl ko tiek kilometrų nusprendėme sukarti. Žandarai pasitiko grėsmingai, bet komandos narių iškalba ir naminiai lašiniai sušvelnino situaciją – „Auszra“ saugiai patekėjo kitoj „rubežiaus“ pusėj. Bet tikrai teko girdėti, kad ne visiems knygnešių takais keliavusiems žygeiviams taip gerai pasisekė…


Pasimatuoti knygnešio batus, pabandyti slaptai pernešti spaudą, patirti smagų komandinį nuotykį ir taip netradiciškai paminėti Spaudos dieną nusprendėme ir mes, rajono žiniasklaidos atstovai. 15 kilometrų trasa mums pakluso ir uždegė norą dažniau pėsčiomis patyrinėti gimtąjį kraštą. Organizatorių  nuotr.

Vieniems 15 km atrodo nedaug, o neišbandę savo jėgų pėsčiųjų žygiuose aikčioja, kad nemažai, bet proga ir patirtis buvo išties neeilinė ir labai rekomenduotina. Smagu eiti ne tik su savais, bet ir persimesti žodeliu kitu su kitais žygeiviais. Didžioji dalis šiame žygyje dalyvavusiųjų – ne vietiniai, atvykę iš didmiesčių, jau turintys patirties, vedini vaikais ir keturkojais bičiuliais. Trasa be ekstremalių išbandymų, užtat labai maloni akiai, o jei pasigilini į istorinį kontekstą – tuomet dar ir širdžiai. O jei fantazija nėra laki ir negali tavęs nuskraidinti į XIX a. laikotarpį, dar žygio pradžioje Kidulių dvare pasitiko ne tik prabangūs ponai, ponios, liokajai, bet ir pats „knygnešių tėvas“ kunigas M. Sederevičius, kuris anuomet buvo pagrindinis knygnešystės organizatorius šiuose kraštuose. Jo pasakojimai lengvai nukėlė į laikus, kai Lietuvoje spauda buvo draudžiama, istorijos byloja, ką patyrė knygas gabenę knygnešiai, koks buvęs tuomet dvaro gyvenimas. Dvaro bibliotekoje veikė senovinių knygų ekspozicija ir edukacija apie knygnešystės istoriją. Šalia dvaro kitokiais eksponatais žygeivių dėmesį traukė Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai. Reta proga pačiupinėti šiuolaikinę ginkluotę, pasidomėti ypač dabar, kai karo tema tokia aktuali…

Bemaž 400 dalyvių nuo dvaro žygiavo laukais, panemune ir miškais, aplankė Palankinės šilą, kuris, kaip minėjau, dovanojo pajūrio dvelksmą. Smagūs pušynai, aptiktos smėlio kopos nejučia padiktavo norą prisėsti, pasigrožėti, įsiamžinti atminimui. Ilgąjį maršrutą pasirinkę žygeiviai pasiekė ir klaidesnį Švarcgirio mišką, o pailsėti stojo etnografinėje kaimo turizmo sodyboje, kol galiausiai finišavo ir pietumis vaišinosi Kidulių vyninėje.

Gal ir smulkmena, bet tikrai labai maloni – sėkmingai žygį įveikusiems dalyviams buvo įteikti diplomai, kiti už specialių užduočių sėkmingą įgyvendinimą gavo ir prizų.

„Gera idėja ištraukti žmonės pajudėti“, – įspūdžiais dalinosi žygeivės Eglė ir Jurga, o trasą įveikusi mama su sūnumi labai džiaugėsi, kad teko pavartyti šimtmetį skaičiuojančią maldaknygę. Žygį, padedami rėmėjų, organizavo „Knygnešiai“ ir žada nesustoti, nes, pasak vienos iš žygių iniciatorių Mildos Prūsaitytės, žvalgytuvės naujoms trasoms vyksta nuolat, o faktas, jog į žygius registruojasi šimtai norinčių, rodo, jog šis laisvalaikio praleidimo būdas Lietuvoje populiarus.

Lina Morkūnienė