Sudargo krašto ūkininkas Vidmantas Brazaitis, kuriam ūkininkavimas yra tiesiog įprastas gyvenimo būdas ir nuolatinė kova už būvį, kalba itin atvirai. Gyvenimo patirtis darbštų žemdirbį verčia daryti nelinksmas išvadas – smulkių ūkių šeimininkai šiandien palikti likimo valiai. Regis, pagal valdžios planus, žemės ūkis Lietuvoje turi priklausyti tautos oligarchams – turtingiems ir įtakingiems žemvaldžiams.

Atvirai apie „ūkį ir bites“...

„Sudargas – mano gimtinė. Čia gimiau ir užaugau. Tėtis anais laikais dirbo kolūkyje traktorininku. Praktiškai nuo penkerių metų manęs iš traktoriaus neišvydavo. Tolimesnis gyvenimo kelias buvo aiškus – tėvams padėjau ūkininkauti. Nuo vaikystės ir jaunystės labiausiai traukė žemės ūkio technika“, – prisimena Vidmantas.

Nuo 2004 m. jis perėmė tėvų ūkį ir kartu su žmona Vida ėmėsi savarankiškai ūkininkauti. Dirbamos žemės plotai laikui bėgant dėl vienokių ar kitokių ūkininkavimo sąlygų keitėsi – nuo 260 ha dabar sumažėjo iki 167 ha.

 „Artimiausiu metu dar teks mažinti pasėlių plotus, nes trūksta kaime darbo jėgos. Prie parduotuvės nuo ryto eilės nutįsta „bambalinio“ nusipirkti, o prie darbų niekas nesirikiuoja. Vien šeimos pajėgų jau neužtenka, tačiau traktorininko rasti nepavyksta“, – atvirai kalba ūkininkas, džiaugdamasis, jog darbymečiu patalkina du sūnūs.

Vienas – jau studentas, kitas – dar moksleivis.

„Ūkininkavimas, ypač augalininkystės sritis, – tarsi loterija. Užteko vienų nederliaus metų ir reikėjo 50 ha nuosavos žemės parduoti, kad galėtume skolas grąžinti“, – karčia patirtimi dalijasi Vidmantas.

Beje, nagingas ir sumanus ūkininkas nemažai žemės ūkio technikos yra pasigaminęs ar patobulinęs savo rankomis.

 „Kodėl pats meistrauju? Ir sutaupyti galima, ir darbas mielas širdžiai. Sunku ir pasakyti, kiek priekabų esu restauravęs ir net pardavęs. Dar tebeturiu 260 arklio galių senuką traktorių K-700A („Kirovec“). Žinoma, jis daugiau stovi dirbtuvėse negu dirba laukuose, tačiau toks galingas traktorius kartais ūkyje praverčia, o ir kainavo man tik 10 tūkst. eurų“, – apie kasdieninius rūpesčius pasakoja pašnekovas, prisipažindamas, jog pats smagiausias darbas būna krapštytis prie sportinio džipo.

Sudargietis V. Brazaitis priklauso keturiais ratais varomų visureigių automobilių mylėtojų „4x4 ratai“ klubui, dalyvavęs daugybėje varžybų, iš kurių yra parsivežęs ne vieną medalį.

Apie tariamą valdžios dėmesį

„Naujoji mūsų valdžia pirmiausia įvairiais draudimais pradėjo kovoti su alkoholizmu ir rūkymu. Atrodytų, nėra valstybėje svarbesnių darbų. Juk žmonės metų metais laukia tam tikrų protingų sprendimų įvairiose verslo ir ūkio reguliavimo srityse. Labiausiai mane piktina ES projektinių lėšų skyrimo tvarka Lietuvoje. Kitose protingose pasaulio šalyse ES paramos lėšos skirstomos pagal ūkininkų dirbamą žemės plotą. Pas mus pusė lėšų skiriama pagal žemės plotą, o kita pusė – pagal projektus. Čia rankos laisvesnės: kai tik pirmesnieji ir gudresnieji pasinaudoja parama, šast ir pakeičiamos paramos gavimo sąlygos. Likai apkvailintas – tik tavo paties problema“, – apie ES paramos dalybų gudrybes kalba ūkininkas.

„Ir konservatoriai, ir socialdemokratai darė tvarką Lietuvoje, bet jos kaip nėra, taip nėra. Ir „valstiečiai“ nieko nepakeis, nes ne nuo to galo naujoji valdžia tvarką ima daryti. Man atrodo, jeigu žmogus norės dirbti, jis ir Lietuvoje dirbs ir uždirbs. Prisimenate, išdraskė anais laikais kolchozus ir kai kas iš to gerai pasipelnė. Dabar gi atvirkščiai – atsiranda nauji žemvaldžiai, kurie supirkinėja žlungančius smulkiuosius ūkius“, – sako Vidmantas.

Ūkininkas apgailestauja, kad teisingumo mūsų šalyje kartais sunku rasti net ir su žiburiu.

„Manau, Lietuvoje viską nulemia apie 10 procentų žmonių, priklausančių tam tikram mūsų visuomenės turtingųjų ir įtakingųjų sluoksniui. Iš to „ešalono“ ką nors nuversti nuo „bėgių“ turbūt tiesiog neįmanoma. Valdžia, biznis, pinigai – tampriausios mūsų naujųjų oligarchų sąsajos“, – drąsiai ir atvirai apie šiandieninius procesus mūsų šalyje kalba V. Brazaitis.

Nei stabilumo, nei skaidrumo

„Jeigu aš matyčiau, kad žemės ūkis yra perspektyvus, gal motyvuočiau žemdirbystę pasirinkti ir savo sūnus. Dabar esu įsitikinęs, kad nieko stabilaus Lietuvoje nėra ir, ko gero, nebus. Paprastas pavyzdys. Nusprendėme auginti kiaules – nusipirkome fermas, investavome nemažai lėšų. Auginome daugiau kaip 300 kiaulių. Dirbome tikrai sunkiai, nuo ankstaus ryto iki vėlumos. O kokie reikalavimai kiaulininkystės ūkiui! Visos kontroliuojančios tarnybos tokios susireikšminusios. Ir visų tikslas ne padėti, o tik nubausti“, – pasakoja pašnekovas.

Pasak jo, Lietuvoje aptikus afrikinio kiaulių maro židinius, veterinariniai reikalavimai buvo itin sugriežtinti. Šiuo metu ūkininkas, norintis laikyti daugiau nei 10 kiaulių, privalo laikytis tokių pačių itin griežtų ir sudėtingų reikalavimų kaip ir tūkstančius kiaulių auginantys kiaulininkystės kompleksai.

„Manau, čia su sveika logika stipriai prasilenkiama. Kartais net imi abejoti, ar iš tikrųjų tas kiaulių maras pas mus toks grėsmingas, ar kai kam tokia situacija tiesiog naudinga...“ – svarsto ūkininkas, prieš kelerius metus nusprendęs visai atsisakyti nuostolingo kiaulininkystės ūkio.

Ūkininko V. Brazaičio įsitikinimu, Lietuvoje akivaizdus tiesiog sąmoningas kiaulininkystės žlugdymas.

„Štai mūsų medžiotojai ėmė ir pasipriešino šernų naikinimui, nors puikiai visi žinome, kad ne kiaulės, o šernai ir platina kiaulių maro užkratą. Kaip kiaulės gali apsikrėsti nuo šernų? Štai rudenį aš iš hektaro kviečių nupjaunu tik pusę ploto, nes kita dalis pasėlių būna visiškai sutrypta šernų. Jeigu tarp šių šernų papuolė nors vienas sergantis, aš su grūdais parsivežu užkratą į tvartą ir tais grūdais pašeriu kiaules. Todėl bet kurioje pasaulio šalyje, norint sunaikinti afrikinio kiaulių maro židinius,  pirmiausia naikinami šernai. Lietuvoje kitaip – negi dabar mūsų medžiotojai turės parduoti savo šautuvus?“ – šypsosi pašnekovas.

Darbščių ūkininkų šeima nežada nuleisti rankų – turi tam tikrų ateities planų, tačiau apie juos dar nenori garsiai kalbėti.

„Reikia alternatyvios veiklos, kuri nuo gamtos nepriklausytų. Puikiai prisimenu, kuomet iš planuoto 6t/ha kviečių derliaus dėl gamtos stichijos teprikūliau 2,5 t/ha. Gyvenimas parodys, kaip seksis įgyvendinti naujus sumanymus“, – sako Sudargo krašto ūkininkas V. Brazaitis, neprarandantis vilties, jog anksčiau ar vėliau Lietuvos valdžia atsisuks ir į smulkiuosius ūkius.