Dar mažai kas žino, kad jau ir mūsų rajone yra vieta, kurioje priglausti niekam nebereikalingi ar suluošinti kačiukai ir šuniukai, oriai savo gyvenimo dienas leidžia nurašyti arkliai, asiliukai ir ožkos. Prieš trejus metus Jančių kaime (Lekėčių sen.) dvi gyvūnus mylinčios moterys nusipirko sodybą ir priglaudė joje du arklius, du asiliukus, keturias ožkas, devynis šunis, 13 kačių, 13 vištų ir vieną gaidį.

Ketina įsteigti prieglaudėlę

Gyvūnų prieglaudose nuo jų atsiradimo pradžios savanoriaujanti kaunietė Ugnė Nedzinskaitė, turinti arklių prižiūrėtojos specialybę, baigusi kineziterapijos bakalaurą ir LSMU Veterinarijos akademijos Gyvūno ir žmogaus santykio studijas, bei profesionali veterinarijos gydytoja Jurgita Kairienė prasitarė, kad seniai svajojo apie tokią sodybą. Tiesa, per įvairias veiklas ir kasdienį darbą su gyvūnais jos dar nė nespėjo joje įsteigti viešosios organizacijos, tačiau artimiausiu metu ketina tai padaryti. Kaip paaiškėjo, į Jančių kaime įsigytą vienkiemį jos atsikraustė su dideliu kraičiu gyvūnų. Ir kiekvienas iš jų turi savo istoriją. Šių moterų dėka visos šios istorijos turi laimingą pabaigą.

Arklius išgelbėjo nuo mirties

„Aš svarsčiau, kadangi išeinu į kaimą ir labai myliu žirgus, norėčiau poniuko, tačiau pažįstama iš gyvūnų klinikos Kaune pasiūlė suteikti namus parduodamai iš aukciono kumelei, kuriai buvo pašalinta viena akis. Kai nuvažiavom į Rumšiškes pasižiūrėt, grįžom su dviem žemaitukais – Kernave ir Aitvaru, už kuriuos aukcione kovojom iš paskutiniųjų, – prisiminė U. Nedzinskaitė. – Tai labai autentiška lietuviška veislė, keletą kartų vos neišnykusi per karus.“

U. Nedzinskaitė pasakojo, kad atvykusios į aukcioną pirmiausiai pamatė mėsininkų fūras, tačiau tada taip pavyko paskleisti informaciją, kad susirinko labai pilietiški žmonės ir nė vienas arklys nepateko į mėsininkų rankas, visus išsivežiojo po namus. Pasak jos, paaiškėjo, kad abu arkliai – daugkartiniai čempionai, laimėję ne vienerias varžybas, o jų palikuonys taip pat skina laurus sporte ir yra pristatomi kaip Aitvaro vaikai. Gaila, kad atėjo laikas, kai beveik apakusi Kernavė ir Aitvaras, sulaukę daugiau nei po 20 metų, tapo niekam nebereikalingi. Kaunietė teigė tik vėliau sužinojusi, kad Kernavė buvo mylimiausia Aitvaro kumelė, tad likimas lėmė, kad iki mirties jie liktų kartu.

Asiliukas su iškrypusiu stuburu

Pasak J. Kairienės, su asiliukais atskira istorija. Mat kai gelbėjo žirgus iš policijos, susipažino su žmonėmis, kurie buvo paėmę savo globon asilytę su užsirietusiomis kanopomis, tad kurį laiką jos negalėjo pamiršti, nuolat tas vaizdas šmėžavo akyse. Tad kai tik pasitaikė proga ir jų sodyboje atsirado mažas asiliukas, kurį pavadino Čitočiu. Jį moterys nupirko iš zoologijos sodo, o užaugino aukcione nupirkta sena kumelė Snaigė, deja, dėl garbaus amžiaus ir didelių sveikatos problemų išgyvenusi čia tik pusę metų.

„Kadangi bendradarbiauju su gyvūnus globojančiomis organizacijomis, galiu patvirtinti, kad su asilais Lietuvoje yra tragiška padėtis. Jie darosi vis populiaresni, nes labai mieli, todėl perkami kaip sodybos puošmena. Nepaisant to, žmonės nė nenutuokia, kaip juos reikia prižiūrėti ir nieko apie tai nenori girdėti“, – apgailestavo U. Nedzinskaitė.

Goša buvo pirktas kaip 10 metų asilas, tačiau netrukus yla išlindo iš maišo. Paaiškėjo, kad jam ne 10, o 24-eri metai ir paimtas jis buvo iš zoologijos sodo. Pirmasis globėjas žadėjo jam orią senatvę, tačiau neilgai, tik mėnesį ar pusantro, o po to pardavinėjo. Pašnekovės pasakojo, kad iš pradžių jo pirkti nė neketino, tačiau, kai pamatė nugarą, išlinkusią nuo jodinėjimo ir netinkamų apkrovų, negalėjo palikti.

Priglaudė probleminius šunis

Šunys į sodybą taip pat atsinešė savo istorijas. Šubertą tiesiog čia pat ant kelio išmetė iš mašinos. Džiną paliko senieji sodybos šeimininkai. Dėdė išgelbėtas nuo užmigdymo. Du jauni šuniukai paimti socializacijai, nes bijo žmogaus. Tikimasi, kad, įveikę šias fobijas, ateityje jie suras savo namus. Meškis buvo pirktas kaip „stirniukas“, tačiau netrukus paaiškėjo, jog visai į šią veislę nepanašus, todėl kurį laiką gyveno su beveik nevaikštančiu senjoru, kuriam numirus buvo pririštas prie fermų. Kai jis pateko į U. Nedzinskaitės rankas, „taip nepažinojo pasaulio, todėl taip visko bijojo, kad namuose visada gulėjo ant nugaros ir, jei kas ateidavo, sisiojo ant savęs iš baimės“. Prireikė metų, kol šuo išmoko pasitikėti žmonėmis, o dabar jau porą metų sėkmingai dalyvauja užsiėmimuose su vaikais, tačiau jo pasitikėjimą savimi dar reikia palaikyti. Vienintelis čichuacha veislės šuniukas yra ne išgelbėtas, o gautas dovanų. Jis idealiai tinka kelionėms į senelių namus ir darbui su vaikais, kurie bijo šunų. Stafordšyro terjeras Koksas yra donoras. Jis reguliariai duoda kraujo tokį patį kiekį, kaip ir žmonės donorai. Nes šunims taip pat yra perpilamas kraujas, jei jie suserga erkių sukeltomis ligomis, po apsinuodijimo ar didelių traumų.

Visų priimti negali

Tris niekam nereikalingas senas ožkas į sodybą U. Nedzinskaitė parsivežė iš emigravusios draugės, netrukus atsirado dar viena. Visas jas pašnekovių draugai vadina tiesiog boškėm, nes visų vardai prasideda iš B raidės. Dvi iš jų net pradėjo duoti pieno, nors veterinarai sako, kad taip būti negali, tačiau, kaip sako kaunietė, ožkos nebūtų ožkomis, jos gali. Kaip ir šokinėti per lanką, pereiti per kliūtis ir atlikti daugybę kitokių triukų.   

Sodyboje namus surado 13 kačių. Net trys skirtingu laiku priklydo su tom pačiom traumom. Veterinarai, apžiūrėję jų sužeistas kojytes, konstatavo, kad apylinkėje yra kilpininkas. Vienam katinui po keleto operacijų nepavyko išsaugoti kojos, teko amputuoti, kitiems pasisekė labiau. Čia gerai jaučiasi ir katė be akyčių, ir katinukai atėję iš prieglaudų, kur juos palieka šeimininkai išvykdami į užsienį. Todėl, U. Nedzinskaitės manymu, emigracija yra didelė problema ir dėl to, kad savo augintinius žmonės palieka Lietuvoje. Gal jie nežino, kad savo gyvūnus, kaip ir vaikus, jie gali vežtis kartu?

Prieglaudoje taip pat gyvena 13 vištų ir vienas kuoduotas gaidžiukas. Ši paukščių šeimyna neseniai pasipildė septyniais viščiukais. Tad globotinių skaičius vis didėja. Be abejo, natūraliai kyla klausimas, kiek jų gali moterys išlaikyti? Deja, paaiškėjo, kad sodybos gyventojų skaičius ribotas. Šiuo metu gali išlaikyti tik tiek, kiek turi. Pasak U. Nedzinskaitės, jos nepriima visų beglobių gyvūnų, renkasi tik tuos, kurie turi sveikatos ar elgesio problemų, kurių niekas jau nebeimtų. Ribotos ir ganyklos, nes 3 ha plote yra dar ir namas, ir ūkiniai pastatai, ir daržai. Be to, gyvūnų priežiūrai reikia nemažai lėšų.

Atsakymas, kodėl moterys ėmėsi šios veiklos, labai paprastas – iš didelės meilės gyvūnams. Todėl U. Nedzinskaitė užsiima ir įvairia švietėjiška veikla, skaito paskaitas Veterinarijos akademijoje, lankosi su gyvūnais pas neįgaliuosius ar senelių globos namuose, veda įvairius seminarus ir edukacijas vaikams, dirba su probleminiais šunimis. Ateityje gyvūnų globėjos planuoja savo sodyboje organizuoti atvirų durų dienas ir pritraukti savanorių, kurie galėtų padėti prižiūrėti ir pavedžioti gyvūnus.