Šiemet Lietuva skaičiuoja 29-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines. „Vyravo ypatinga vienybės dvasia, dalinomės maistu. O kai sužinojau, kad tankai jau prie Vilniaus televizijos bokšto, kad yra pirmosios aukos, aš pajutau sieloje tokią tuštumą dėl tų žmonių, šaudžiusių ir traiškiusių kitus, nuopuolio...“ – tokiais prisiminimais apie tragiškus Sausio 13-osios įvykius dalinasi kriūkietė Danutė Valuckienė.

Ilgametė Kriūkų mokyklos mokytoja bei mokyklos ir Kriūkų krašto istorijos muziejaus įkūrėja D. Valuckienė, pasitikdama artėjančias metines sako: „Sausio 13-osios įvykiai tai buvo tragedija. Tai buvo ne vienos nakties įvykiai...visa savaitė, juk paskui tuos žuvusius vaikus laidojom. Visa Lietuva.“

D. Valuckienė prisimena, kad prieš 29-erius metus 1991 metų sausio 12-ąją vykti į Vilnių kvietė Kriūkų sąjūdiečiai Sigitas Kazlauskas ir Mečislovas Švabas. Tuomet iš Kriūkų važiavo apie 40 žmonių: pedagogų, fabriko, kolūkio darbininkų, gerdžiūniškių. Pasak kriūkietės, važiuodami žmonės jau žinojo, kad kažkas vyksta, kad jau užimti Vilniaus spaudos rūmai.

„Tikėjomės, kad neįvyks pats blogiausias dalykas. Važiavome su viltingomis nuotaikomis, panašiai kaip į Baltijos kelią“, – sako Danutė ir priduria, kad prisimena, jog sausio 12 d. popietę, kuomet išvažiavo, ir oras buvo nešaltas, gana ramus, kaip šiandien.

Atvykus kriūkiečių autobusui į Vilnių, juos nukreipė vykti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų (dabar LR Seimas), kriūkiečiai įsikūrė prie įėjimo į Spaudos centrą.

„Iš pradžių mūsų nuotaika buvo gana pakili. Vyravo ypatinga vienybės dvasia. Nors aplinkui  nepažįstami žmonės, tačiau buvom kaip viena šeima: greta stovėjo ir jaunas, ir senas, ir mažas, kaip vienas kumštis... Sustoję dainavome, ėjom ratelius. Vieni dalinosi bandelėmis, kiti sumuštiniais, treti – džiovintais obuoliais“, – pasakoja D. Valuckienė.

Pasak pašnekovės, dienai einant į pabaigą, jie išgirdo „tankų žlegsėjimą“, nors jų nuo Aukščiausiosios Tarybos rūmų nesimatė. Čia susirinkusiems nuolat buvo perduodama informacija, kas dedasi prie Televizijos bokšto.

„Jau po vidurnakčio, išgirdome šūvius, buvo Sausio 13-oji. Nerimastingai laukėme perduodamų žinių. Sužinome, kad tankai jau prie Televizijos bokšto, kad yra pirmosios aukos...Tuomet aš pajutau tokią sieloje tuštumą dėl tų žmonių, šaudžiusių ir traiškiusių kitus, nuopuolio“, – su ašaromis akyse rinko žodžius D. Valuckienė.

Žinia, kad tankai gali važiuoti Parlamento link, neišgąsdino čia susirinkusių žmonių, kriūkiečių taip pat.

„Mūsų vyrai, kurių jau nėra tarp mūsų, – Stasys Jonaitis, Bronislavas Jakštys atsistojo ant laiptų ir tarė: „Padarykime tai, dėl ko čia atvažiavome.“ Greta jų atsistojo ir kiti vyrai, petys į petį, kad prireikus galėtų ginti įėjimą“, – prisiminimais dalinasi D. Valuckienė ir priduria, kad nuo tų laiptų paprašiusi nulipti moterį sakydama – „jei jūsų abu vaikai liks našlaičiai, tai Lietuvai tikrai nebus geriau“. Pasak kriūkietės, tas vyrų pasiryžimas sustoti ant laiptų jai pasirodė išties didi akimirka. Kažkas pradėjo giedoti „Marija, Marija“, anot Danutės, žmonės dainavo ne balsais, o širdimis, atrodė, kad giesmė kilo į patį dangų.

„Mums budint prie Parlamento, vis atsirasdavo provokatorių, kurie negražiai kalbėdavo apie Sąjūdį, jo įkūrėją Vytautą Landsbergį, atseit jis čia žmones sukvietė, kad tik jį apgintų“, – prisimena vyravusią politinę atmosferą. Vėliau kartu su kunigu Robertu Grigu visi meldėsi ir prašė Dievo pagalbos.

D. Valuckienė prisimena, kad gavę žinią, jog Aukščiausiosios Tarybos rūmų link tankai nevažiuoja, šiek tiek visi atsikvėpė: „Ryte prašvitus per Žvėryno tiltą prie Parlamento rūmų kaip upė žmonės plaukė. Nesitraukė žmonės ir nuo Televizijos bokšto“.

Namo kriūkiečiai išvažiavo Sausio 13-ąją apie pietus, pasak pašnekovės, nors dalis norėjo pasilikti Vilniuje, tačiau namuose visų laukė artimieji, mobiliųjų telefonų tuomet nebuvo, kad būtų galima perduoti artimiesiems, kad visi sveiki ir gyvi.

„Sugrįžę į namus nebuvom tikri dėl kitos nakties, kad nepasikartos Sausio 13-osios įvykiai. Parvažiavau namo, ant stalo radau sūnaus Andriaus raštelį, kad išvažiavo su draugais budėti į Juragius. Būnant Vilniuje, kol neišgirdau pirmų šūvių ir žinių apie žuvusius, tai naiviai galvojau, kad kokiom šautuvo buožėm tai gausim per galvas, bet išgirdom, kad po vikšrais žuvo ir nuo šūvių krito žmonės. Grįžus sunerimau dėl sūnaus...“ – šiandien sako D. Valuckienė.

Ji pasakojo, kad 1991-ųjų sausio 16 d., kuomet visa Lietuva Vilniuje atsisveikino su žuvusiaisiais, jai pavyko į tuometinius Kriūkų kultūros namus sukviesti gausią bendruomenę, čia buvo aukojamos Mišios, pagerbtos Sausio 13-osios aukos.

Pokalbio pabaigoje D. Valuckienė prasitarė, kad, jos nuomone, greitai išgaravo žmonių pasiaukojimo jausmas, kai kas save žemės sklypais, rentomis apsidovanojo. Ji pacitavo vieno aktoriaus pasakytus žodžius, kad „Tėvynę mylėti apsimoka“. Tačiau paklausta, ar šiandien vėl stotų ginti Tėvynės, 75-erių moteris nusijuokia, kad jau ne tas amžius.

„Drįstu sakyti, kad aš myliu Lietuvą ir esu Lietuvos patriotė. Džiaugiuosi, kad ir mano vaikai neišvyko gyventi į užsienį“, – atvira pašnekovė.

Jau šį savaitgalį per Lietuvą ir mūsų rajoną nuvilnys renginiai, skirti Sausio 13-ajai.

„Lietuvai aš palinkėčiau tikrai Lietuvą mylinčių ir Lietuvai dirbančių vaikų, atsidavusių, nevengiančių pasiaukoti, gyvenančių ne vien dėl savęs, bet ir dėl Lietuvos“, – tokiais žodžiais pokalbį užbaigė D. Valuckienė.