Susitikti su Gabrieliumi Bublaičiu važiuojame į Pakalniškių kaimą Gelgaudiškyje. Jei nežinotume, kur iš tiesų esame, sunkiai patikėtume, kad įspūdingai atrodantis kupolas miško apsuptyje yra mūsų rajone. Ramioje ir atokioje vietoje įsikūręs Gabrielius užsiima joga, kartu su žmona Els nestokoja planų ateičiai ir džiaugiasi, kad joga – jo atrastas gyvenimo kelias. Dar priduria, kad kur jau kur, bet Lietuvoje gyventi išties gera.

Į Lietuvą su žmona Els ir dabar beveik dvejų metų dvynukais šakietis G. Bublaitis grįžo kiek daugiau nei prieš metus – iki tol gyveno Olandijoje. Tiesa, vasaromis parvykdavo, vis pasvajodavo, kad gal kokiame vienkiemyje vasarnamį norėtų turėti, o svajonės, akivaizdu, pildosi.

„Žiūrėdavom, žiūrėdavom, važinėdavom ir prisivažinėjom“, – juokiasi G. Bublaitis ir išduoda, kad tiek jį, tiek žmoną ypač suviliojo gamta, miškas, o nyderlandietei sutuoktinei tai apskritai buvo didžiulis atradimas. Ją vilioja galimybė užsiauginti savo daržovių, tvartuky glaudžiasi dvi ožkos, svajoja apie didelį, gausų sodą, daržą.

Tad įsigiję sodybą ėmė ją puoselėti, o šią vasarą greta miško išdygo ir didžiulis kupolas, kuris buvo dar viena Gabrieliaus svajonė. Čia laukiamas kiekvienas atviras, geros valios žmogus, norintis išbandyti jogą, nurimti ar tiesiog pabūti tyloje.

Jauna šeima įsikūrė atokesnėje, ramioje vietoje visai greta miško. Būtent galimybė būti arčiau gamtos juos labiausiai pakerėjo ir paskatino įsigyti apleistą sodybą bei čia kurti gyvenimą. D. Pavalkio nuotr.

Be to, vyras savame krašte matė ir daug daugiau erdvės bei potencialo išreikšti save nei tai būtų galima daryti Olandijoje, kur didžiulė pasiūla jogos centrų, kitų veiklų.

„Mano ir žmonos idėja buvo, kad tai būtų centras, kur galėtų žmogus ateiti, atitrūkti nuo darbų, pamedituoti, užsiimti joga ar tiesiog pasivaikščioti po mišką, pabūti su savimi“, – apie savo veiklą pasakoja G. Bublaitis.

„Žmonėms atrodo, kad jeigu ateini į jogą, tai vos ne ant galvos turi stovėti. Tikrai ne. Kiti jogą pateikia gana mistiškai, tačiau aš taip nemanau“, – mintimis dalijasi jogos mokytojas ir pataria, kad ir kokių kalbų apie jogą būtų žmonės prisiklausę, jomis nesivadovauti ir neturėti išankstinio nusistatymo.

Joga – tai patyrimas, vidinė praktika, išgyvenimas ar tiesiog instrukcija, kaip gyventi, būti laimingam ir jausti pasitenkinimą. Žinoma, priklauso ir nuo mokytojo, ir nuo kiekvieno žmogaus individualiai, kiek jis sugeba pasinerti į potyrius, tačiau tik pats išbandęs, sako Gabrielius, žmogus gali daryti išvadas. Gal net ne kiekvienam tas sielos išsilaisvinimas ir duotas...

Jis išduoda, kad vasarą norėtų organizuoti ir stovyklas su pilna jogos programa ar be jos, su galimybe apsistoti, nes tik apsigyvenus vietoje galima labiau atitrūkti nuo savo buities, rutinos ir nurimus grįžti į save.

O kaip joga atsirado paties Gabrieliaus gyvenime? Šakietis pasakoja, kad studijuodamas architektūrą praktikai išvyko į Olandiją, tačiau jautėsi gana vienišas, nebuvo ir visiško pasitenkinimo, kažko vis trūko. Sulaukė pasiūlymo išbandyti jogą ir jį tai „labai užkabino“, ėmė domėtis, kas slypi už jogos pozų, kokia yra filosofija.

„Ėjau kartą per savaitę, paskui du kartus per savaitę, o po to du kartus per dieną“, – atvirauja G. Bublaitis ir tęsia, kad atradęs jogą jis toliau užsiiminėjo ir architektūra, bet likimas lėmė, kad jis atsidūrė Indijoje.

Čia vyras jogos mokykloje baigė devynių mėnesių mokytojo programą, mokėsi ir filosofijos, ir kitų disciplinų, o grįžęs į Olandiją pradėjo dirbti jogos mokytoju.

Beje, žmoną irgi sutiko jogoje – ji atėjo į jo pamokas.

Gabrieliaus ir jo žmonos Els idėja buvo įkurti centrą, kur žmonės galėtų ateiti, atitrūkti nuo darbų, pamedituoti, užsiimti joga, tad šią vasarą pastatytas kupolas – dar vienas žingsnis to link. D. Pavalkio nuotr.

Nors vyras turi architektūros magistro laipsnį, aktyviai tuo neužsiima, nebent kažkas labai prašo ir sutampa požiūriai. Tačiau kūryba jam svarbi, mėgsta užsiimti ir keramika, tačiau pagrindinis jo gyvenimo kelias – joga. Džiaugiasi ją atradęs ir dabar jaučia visišką pilnatvę, nori savo sukaupta patirtimi, išgyvenimais, patirtais Indijoje, dalintis su kitais. Žinoma, sako vyras, dar tik veiklos pradžia, kol orai buvo šiltesni, užsiėmimai vykdavo po tris kartus per savaitę, bet jeigu būtų norinčių, savo veiklas galėtų daryti ir kasdien.

„Pirmiausiai reikia, kad žmogus ateitų, pats tuo patikėtų, o paskui ir kažką atsivestų. Jau atsiveda, vadinas, gera kryptimi einame“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Vėliau, svarsto jis, būtų galima pereiti ir prie stipresnių praktikų, svajonėse galbūt ir dar vienos jogos erdvės įkūrimas. Vietos tam irgi pakankamai, mat šeima gyvena 5 ha sklype, kuris apsuptas miško. Dažnas, ypač ne vietinis, net aikteli nuo neįtikėtino vaizdo gamtos prieglobstyje, susižavi ir kupolu, o mokytojas džiaugiasi, kad čia ilgiau pabuvę žmonės atsipalaiduoja, įgauna daugiau energijos. O ko daugiau ir norėti...

„Išties gera Lietuvoje“,  – glausdamas prie savęs Els sako V. Bublaitis.