Praėjusią savaitę rajono savivaldybės tarybos Sveikatos ir socialinės politikos komiteto posėdyje buvo prisimintas ir šių metų sausio mėnesį šeimynų mamų pateiktas prašymas - skirti joms į pagalbą po socialinį darbuotoją, kuris dirbtų puse etato. Paaiškėjo, kad to niekas ir nesvarstė, tik „peržiūrėjo“ šeimynas pro padidinamąjį stiklą.

 

 

Savivaldybės tarybos Sveikatos ir socialinės politikos komiteto pirmininkas Darius Mikelionis patvirtino, kad beveik prieš metus gautas šeimynų raštas dėl socialinio darbuotojo skyrimo iš tiesų ir nebuvo svarstytas. „Jis tapo savotišku pretekstu, sukurti tvarką, kuri konkrečiai reglamentuotų, jei šeimynų reikalai - tai raštai ir prašymai eina ten ir ten, o po to skirstomi pagal kompetenciją“ , - teigė D.Mikelionis. Pagaliau būtų visiems aišku, kuriam gi skyriui -  Socialinės paramos ar Vaiko teisių apsaugos - priklauso jomis rūpintis. Galiausiai buvo nuspręsta raštu kreiptis į rajono savivaldybės administracijos direktorių Juozą Puodžiukaitį, kad šis parengtų konkrečią tvarką, nusakančią savivaldybės administracijos padalinių santykį su rajone veikiančiomis šeimynomis.

Pasidomėjus, ar šeimynos pagrįstai prašo 0,5 socialinio darbuotojo etato, sužinojome, jog  įstatymiškai, auginant daugiau nei aštuonis vaikus, juos turėtų prižiūrėti ne vienas, o jau du vadinamieji šeimynos dalyviai. Kol kas šeimynų mamos teigė neprašančios įforminti antrojo dalyvio, tačiau kai kurioms praverstų socialinio darbuotojo parama. D.Mikelionio teigimu, sumos, sudėjus šeimynų dalyvio atlyginimą ir išmokas už vaikus, susidaro ne tokios ir menkos – virš vienuolikos, dvylikos tūkst. litų per mėnesį. Kiekvienam vaikui per mėnesį skiriama 1040 litų. „Už šiuos pinigus, jei yra poreikis, šeimynos gali samdytis padėjėjus, - teigė  Sveikatos ir socialinės politikos komiteto pirmininkas. – Savivaldybė neprivalo dalyvauti šiame reikale. Be to, tikriausiai nėra buvę metų, kad šeimynoms paremti nebūtų skirta pinigų iš biudžeto.“ Tai patvirtino ir šeimynų mamos: „kai prašydavom, tai ir gaudavom – šiemet pirmi metai, kai neprašėm“.

Iš tiesų, nė vienos daugiavaikės šeimos gyvenimas nėra taip matomas ir taip aptarinėjamas, kaip keturių rajono šeimynų. Pasak vienos iš šeimynų mamos Genovaitės Dobilevičiūtės, dažnai susidaro įspūdis, kad ne visi geranoriškai žiūri į šeimynoje gyvenančių vaikų problemas ir nori nuoširdžiai pagelbėti - yra daug pavyduolių, kurie tik skaičiuoja už vaikus gaunamus pinigus ir mano, jog jų tiek daug, kad galima nusipirkti viską. Tačiau rajone veikiančių šeimynų mamos per mėnesį gauna ne tiek jau ir daug - nuo 1116 iki 1413 litų atlyginimo (priklausomai nuo vaikų skaičiaus).

„Galbūt, mano situacija yra šiek tiek kitokia nei kitų šeimynų, nes vaikai neturi tėtės. Kai pernai po didžiųjų švenčių po šeimynas su dovanomis važinėjo valdžios atstovai, buvo klausiama, ko labiausiai trūksta, kuo būtų galima padėti, - prisiminė G.Dobilevičiūtė. – Prakalbus apie tai, jog kartais reikėtų pažiūrėti vaikus, kai tenka su vienu iš jų išvykti, sakykim, kad ir pas gydytojus į Kauną, Socialinės paramos skyriaus vedėja Leonora Pocevičiūtė pati pasiūlė socialinių darbuotojų pagalbą. Tad visos pasitariusios ir paprašėme tokios galimybės sausio 18 dieną. Stebiuosi, kad šis prašymas buvo prisimintas, nors ir neišspręstas, tik praėjusią savaitę.“

Deja, visai taip pat, kaip ir nemokamas maitinimas, kurį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija žadėjo skirsti nuo šių metų liepos 1 dienos. Pažadai ir liko pažadais. Šeimynų mamos atviravo, kad gražiomis kalbomis sotus nebūsi, tačiau labiausiai skauda, kai išgirsta, kaip skaičiuojami vaikams ir jų gerovei skirti pinigai. Jos klausė, kodėl tie, kurie skaičiuoja šeimynų pinigus ir šūkalioja, kad jos ir taip daug gauna, patys nesiima globoti vaikų – juk, jų manymu, tai yra taip pelninga. G.Dobilevičiuotė su nuoskauda prisiminė, kaip buvo tarybos narių svarstoma už tai, jog keitė namo stogą. Juk keitė todėl, kad vaikams ant galvų nelytų. „Tai manyje paliko tiek daug kartaus nusivylimo, net šleikštu buvo klausytis klausimų, ar aš vaikų neskriaudžiu, neapvaginėju, jei gerinu jų gyvenimo sąlygas, - prisiminė šeimynos mama. - Kodėl niekas į namus neatėjo, nepažiūrėjo, koks buvo stogas iki tol. Tada niekam nerūpėjo, niekas nieko neklausė. O štai stogą užsidengei ir visi žiūri į tave jau ne tik pro padidinamąjį stiklą, bet, sakyčiau, pro kokį mikroskopą.“

Šeimynų mamas nustebino klausimas, ar vaikai prižiūrėti, kai šeimynų mamos dirba bendruomenės pirmininkėmis ar Seimo narių padėjėjomis? Jos svarstė, ar jau einama prie to, kad šeimynų nereikia, jei uždavinėjami tokie klausimai. „Jei turėčiau kūdikius ant rankų, žinoma, kito darbo dirbti negalėčiau, - atviravo I. Leleivienė. – Tačiau mano jauniausios mergaitės  - antrokės, vyriausia - aštuoniolikos metų. Visi vaikai paaugę. Be to, yra tėtis, kuris jais rūpinasi, kai manęs nebūna. Tačiau, manau, kad darbas - geriausias pavyzdys vaikams. Kaip kitaip jie supras, kad reikia patiems duoną užsidirbti. Be to, matydami mamą visuomeniniame gyvenime ir patys drąsiai eina į žmones - noriai šoka, dainuoja, kuria eilėraščius.“ Tai tik dar kartą įrodo, kad jei nori - tai laiko gali rasti viskam.

„Pažvelkime ir į kitą medalio pusę, - kalbėjo G.Dobilevičiūtė. – Ar politikai ir tarybos nariai žino, kokie vaikai ateina į šeimynas? Toli gražu ne visi pavyzdingo elgesio. Ir rūko, ir vagiliauja, ir visokių bėdų pridaro. Tikriausiai girdėjot, kokia dabar situacija Ramaldos Burdulienės šeimynoje. Vaiko teisių apsaugos specislistai prašė priimti  nepilnametę mergaitę iki balandžio, kols sulauks aštuoniolikos, o netrukus paaiškėjo, jog ji laukiasi. Dabar, kai ši pagimdė kūdikėlį, šeimynos mama turės ir jį globoti. Lyg ir viskas gerai. Tačiau kai įvyko kita gyvenimiška situacija – nepilnametis globotinis tapo tėvu ir, susipykęs su uošve, pasiprašė prieglobsčio su šeima pas R.Burdulienę – tai savivaldybėje skandalas kilo.“

Neeilinė situacija R.Burdulienės šeimynoje neliko neaptarta ir Sveikatos ir socialinės politikos komiteto posėdyje. Rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Rūta Lebedžinskienė tvirtino, kad šią naujieną girdi pirmą kartą, todėl tokiu atveju reikėtų ardyti šeimyną, nes tuose namuose ir taip mažai vietos globotiniams, o dar priglaudžia ir kitus. Kad vietos namuose nedaug, prasitarė ir R.Burdulienė. Matyt, kad moteris turi didelę širdį. Jos šeimynoje su kūdikėliu dabar jau bus dvylika globotinių. Trys iš jų neįgalūs ir mokosi Gelgaudiškio specialiojoje mokykloje. Moteris skundėsi, kad kas savaitę jiems reikia naujų kepurių ir pirštinių, nes vis pameta ir pameta. Apgailestavo, kad vienas globotinis kūno kultūros aprangą paliko stotelėje, kitas - kostiumą su marškiniais ir kuprine pamiršo autobuse. Vaikai nesuvokia, kad reikia savo daiktus saugoti.

„Nepilnametė, pagimdžiusi naujagimį, taip pat turi negalią. Kitą paaugliuką vežioju pas psichologę, nes į mokyklą nenori eiti – dabar paskyrė mokymą namuose. Širdis neleido nepriimt ir globotinio su šeima, - vardijo R.Burdulienė. - Jei dviem - trim vaikais daugiau – tai jau nieko nereiškia. Tik skaudu, kad ne visi jie klauso ir tai įvertina. Yra ir tokių, kurie tiesiai šviesiai į akis išrėžia: „Jei nepatinka – atsisakykit, mane išveš kitur.“

„Bėda po vieną nevaikšto“ – koks tikslus šis posakis. R.Burdulienės pečius slegia rūpesčiai – mama guli ant patalo, vyras - ligoninėje, namuose tenka vienai suktis. „Niekada nesiskundžiau, nedejavau, kad blogai, - atviravo ji. – Bet per paskutinius du mėnesius taip įklimpau, kad negali nei žmogui apsakyti. Kai atėjo sąskaitos už telefonus, paaiškėjo, jog vienas globotinis į laidinį telefoną „prisuko“ 2,5 tūkst., o už „Omnitel“ abonentą teko susimokėti pusseptinto šimto litų. Nesumačiau, kada taip galėjo atsitikti. Tai mane įvarė į tokį bankrotą, kad visas santaupas lyg šluote iššlavė. Šiandien gyvenu guosdama save, kad Dievas man siunčia tokius išbandymus ir stebi, kiek ilgai aš tversiu. Turiu sulaukti 2015 metų, kol globotiniai sulauks pilnametystės – išleisiu vaikus ir jau daugiau neimsiu. Man jau užteks.“

Taigi, pažvelgus į šeimynas pro padidinamąjį stiklą, supranti, jog ne viskas pinigais matuojama.