baneris leidinys

grincevicius st
Šiuo metu Stanislovas Grincevičius sėkmingai darbuojasi fizinio rengimo treneriu Čekijoje, tačiau neatmeta galimybės sugrįžti ir įsikurti Lietuvoje. Asmeninio archyvo nuotr.


„Paversk savo hobį darbu. Jei būsi geras specialistas – pinigai ateis savaime“, – tokį patarimą dar būdamas moksleivis iš mamos gavo šakietis Stanislovas Grincevičius. Šiandien drąsiai galima teigti, kad, įsiklausęs į mamos žodžius ir pasirinkęs sieti savo ateitį su didžiausia aistra – sportu, vaikinas nė kiek nesuklydo. Stanislovas tapo pirmuoju lietuviu, atlikusiu praktiką JAV įsikūrusioje prestižinėje akademijoje „Mike Boyle Strength & Conditioningwiki“, o šiuo metu sėkmingai darbuojasi fizinio rengimo treneriu Čekijoje, sveikos gyvensenos ir sporto patarimais dalijasi platformoje „Balticmove“.

Baigiamosiose mokyklos klasėse Stanislovas planavo saugią ir gerai apmokamą inžinieriaus karjerą, tačiau sportą mylintis ir bendravimo įgūdžių nestokojantis jaunuolis, paragintas mamos ir tetos, galiausiai nusprendė rinktis fizinio rengimo trenerio profesiją.  Iš pirmo žvilgsnio vaikino karjeros kelias toli gražu neatrodė rožėmis klotas: į norimą studijų programą Lietuvos kūno kultūros akademijoje pavyko įstoti tik iš antro karto, o išsvajotoji praktika Amerikoje pareikalavo net keturių bandymų! Tačiau pats Stanislovas šių nesėkmių nesureikšmino.

 „Mano gyvenimas nebuvo sunkus – man netrūko maisto, turėjau mylinčius tėvus, stogą virš galvos. Yra tokia 5+5 taisyklė, kuria vadovaujuosi:  jei nesėkmė nepaveikia tavo penkių ateinančių metų, tada stenkis būti liūdnas ne ilgiau nei penkias minutes: po penkių liūdesio minučių imkis kokių nors veiksmų ir gyvenk toliau. Mane įkvepia seneliai bei kiti tremtiniai, kurie tikrai pergyveno baisius karus, baisius laikus. Kai pasišneku su jais, atrodo, kad tie žmonės nejaučia širdgėlos už tai, ką turėjo patirti. Aš manau, kad ta širdgėla yra, bet jie nesiskundžia. Jei jie nesiskundžia, kaip aš galiu skųstis savo  nesėkmėmis?“ – mintimis dalijasi pašnekovas.

Tiesa, nemažą įtaką vaikinui padarė ir tarnavimas kariuomenėje. Pareigą tėvynei Stanislovas įvykdė po studijų baigimo, jo teigimu, tai buvo etapas, padėjęs jaunuoliui išsigryninti tikrąsias vertybes.

„Kariuomenė išmokė vertinti tokius dalykus kaip maistas, švarūs drabužiai, lova, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami. Man niekada nestigo pasitikėjimo savimi, tačiau tarnyba padėjo suprasti jog nieko nėra neįmanomo, net mūsų bataliono šūkis buvo „viskas įmanoma“, – sako S. Grincevičius.

Be to, Stanislovui ši patirtis pasitarnauja ir tuo, jog  tarnybos prisiminimai sudomina ir padeda užmegzti ryšius su jo treniruojamais sportininkais.

Čekijoje treniruodamas jaunuosius krepšininkus vaikinas pastebi, jog trenerio darbas stereotipiškai suvokiamas kaip apimčių mažinimas ar didinimas, iš tiesų yra labai įvairiapusiškas: „Mes praleidžiame nemažai laiko su žaidėjais ir matome juos visokius: kartais jie verkia ir mes turime juos apkabinti, išklausyti. Mes turime padėti žaidėjui visokeriopai ir tai neapsiriboja vien fiziniais pratimais.“

Bendraujant su Stanislovu, sunku nesusižavėti jo aistra sportui, tačiau, paties vaikino teigimu, čia, kaip ir visur kitur gyvenime, taip pat būna pakilimų ir nuopuolių: „Aistra darbui kartais įsiplieskia, o kartais prigęsta. Nebūna taip, kad visą laiką žmonės būtų labai laimingi, motyvuoti. Dabar man mano darbas labai patinka, bet nežinau, ar tai darysiu po 20 metų. Būna dienų, kai nenoriu treniruotis, bet esu disciplinuotas, tai nueinu ir padarau tai, ką turiu padaryti.“

Motyvacijos stokojantiems žmonėms Stanislovas pataria susirasti mentorių – sėkmingą mėgstamos srities atstovą ir, ištikus krizei, tiesiog išdrįsti jam parašyti rūpimu klausimu, nesvarbu, ar esate su juo pažįstami, ar ne.

„Stebina, kiek daug yra norinčių padėti žmonių. Ir apskritai kalbant, jei norite eiti greitai, tai eikite vienas, o jei norite eiti toli, tuomet eikite drauge. Ilgalaikėje perspektyvoje eiti drauge visada yra geriau“, – patirtimi ir patarimais dalijasi pašnekovas.

Karantinas trenerio gyvenimo būdo per daug nepakeitė, vaikinas liko ištikimas savo veiklai: lauko treniruotes perkėlė į kambarį, didesniu informacijos kiekiu pradėjo dalintis internete. Dabartinė pasaulį ištikusi nelaimė, Stanislovo manymu, yra dar viena pamoka, priverčianti susimąstyti ir vertinti tai, ką turi: „Mano senelis gyveno ir Smetonos laikais, tuomet  lietuviai skundėsi, kad tas ir anas yra negerai, tačiau, patyrę okupacijas, tautiečiai pradėjo suprasti, jog išgyveno aukso amžių ir tas tarpukario gyvenimas buvo tikrai labai geras. Daugeliu atveju žmonės linkę dejuoti, o tai yra blogai. Aš irgi supratau, kad prieš karantiną gyvenome tikrai gerai. Mums atrodė, kad žmonės yra nenugalimi, visagaliai, tačiau matome, kad taip nėra, pasaulis visas užsidarė per savaitę. Tai buvo šaltas dušas žmonijai, kiekvienas žmogus tikrai kažką iš to išmoko.“

Paklaustas apie grįžimą į Lietuvą,  vaikinas drąsiai teigia, jog nuoširdžiai tiki ir mato save gyvenantį tėvynėje. „Šiurpuliukai nueina prisiminus, kaip, šokant su „Pynės“ kolektyvu, pasirodymą stebintys žmonės plodavo į ritmą, didžiuodavosi ne tik tėvai ir artimieji, džiaugdavosi ir visai nepažįstami žmonės“, – širdžiai maloniausiu prisiminimu iš gimtojo miesto dalinasi Stanislovas, kartu savo kraštiečiams linkėdamas kantrybės, pilietiškumo ir atsakomybės šiais mums visiems nelengvais laikais.

Agnė Kereišiūtė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos