Šiandien, gruodžio 1-oji, yra ta diena, kai savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Elvydas Pauliukėnas jau nebedirba vedėjo pareigose. Į klausimą, ar negaila palikti darbo ir tiesiog išeiti į pensiją, net nedvejodamas atkerta: „Anei kiek.“ Tad ir sėdamės pokalbiui apie darbe prabėgusius metus, sunkiausius sprendimus ir ateities planus.

E. Pauliukėnas prisimena, kad po studijų matematikos mokytojo darbą pradėjo Griškabūdyje, kur su žmona Liucija, taip pat matematikos mokytoja, įsikūrė. Po metų pedagoginio darbo šešerius metus jis ėjo ir direktoriaus pavaduotojo pareigas. Vėliau, 1984-aisiais, tuometinė valdžia, konkrečiai Henrikas Zaremba, prišnekino eiti ir Švietimo skyriaus vedėjo pareigas. Šiose pareigose jis dirbo su pertraukomis – 1984–1997 m., paskui iki 2014 m. dirbo mero pavaduoju, o skyriui vadovavo Vyda Pranckevičienė, nuo 2014-ųjų iki šių metų gruodžio skyriui jis vadovavo toliau.

Žinoma, darbo anuomet ir dabar net negalima lyginti. Kai skyriui pradėjo vadovauti E. Pauliukėnas, jame dirbo 30 žmonių, o dabar skyriuje su vedėju yra trys žmonės. Tiesa, tuomet visa buhalterija ir net ūkiniai mokyklų reikalai, profesinis orientavimas, metodinė veikla buvo tvarkomi būtent šių specialistų, tačiau mokyklos buvo gana nesavarankiškos, pinigų tekdavo eiti kaulyti į skyrių, o E. Pauliukėnas pliusus įžvelgia būtent ugdymo įstaigų savarankiškume.

Teko jam dirbti ir sovietinėje sistemoje.

„Lyg ir viskas paprasta, viską diktuoja, ką reikia daryti. Jei kažkoks metodas švietimiečiams pasiteisino Maskvoj, tai jau primesta ir Lietuvai, ir mes turim dirbti. Diktatas. Jeigu tiko kažkur Rusijos glūdumoj tie raštai, tai Lietuvai nebaisiai tiko“, – pripažįsta pašnekovas ir mena laikus, kai net iš Maskvos atvykęs tikrintojas Jestribovas, kuris tikrinęs, kaip mokykloje dirbamas ateistinis darbas – kiek vaikų eina į bažnyčią, kaip jie skaičiuojami... Mokytojai, išduoda E. Pauliukėnas, tik ir žiūrėdavę, kaip ir velnių negauti, ir greičiau tokių įkyruolių atsikratyti.

Štai jam pradėjus eiti skyriaus vedėjo pareigas rajone 1–11 klasėse mokėsi 9 tūkst. moksleivių, o šiuo metu, net ir prisidėjus vienai klasei, 1–12-ose yra tik 2 tūkst. 871 mokinys, su darželinukais šis skaičius padidėtų iki 3 tūkst. 760.

„Žiaurus mažėjimas“, – sako vedėjas.

Tad natūralu, kad tokie faktoriai diktuoja ir mokyklų uždarymą. Jam pradėjus dirbti, prisimena, rajone veikusias 28 kaimo mažakomplektes mokyklėles, 10 vidurinių, 14 aštuonmečių mokyklų. Tačiau nors mokyklų uždarymo klausimai E. Pauliukėnui būdavę patys skaudžiausi ir sunkiausi, reikia suprasti, sako jis, kad dėl kelių vaikų nelaikysi didžiulių pastatų. Tad būdavę ir bemiegių naktų, nes ne visuomet užvėrus kabineto duris pavykdavo jame palikti ir darbinius rūpesčius.

„Būdamas vedėju per visus tuos metus tik vieną mokyklą atidarėm – Bunikių“, – prisimena vedėjas.

Įsikalbame ir apie sunkų mokytojo, deja, nevertinamą ir neprestižinį darbą. Ir kol nepasikeis visuomenės požiūris, mano vedėjas, tol nepakils ir mokytojo prestižas.

„Jeigu mokytojo atlyginimai tokie... Turi arti 30 pamokų, pareini su pundais sąsiuvinių, o visuomenės požiūris, kad nuo pusės dienos eini namo. Dar darbų taisymas, pasiruošimas pamokoms, norisi ir poilsio, ir atsigulti laiku, bet taip neišeina, gyvenu su mokytoja. Kol taip bus ir nebus, tarkim, už 20 pamokų toks atlyginimas, kaip būtų už 30 pamokų, niekas nesikeis“, – mano Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas ir sako, jog dar reikės ne vienerių metų, kol iš tiesų pedagogas galės pasijusti ne darbo žiurke, o žmogumi.

„Nesu labai didelis optimistas, kad kažkada greitai mokytojo dalia pagerės“, – pripažįsta pašnekovas ir svarsto, kad galbūt Valstybėje tiesiog ne tie prioritetai, nes pinigų, rodos, ir yra.

Jis tvirtai laikosi nuomonės, kad švietimo ministro pareigas turėtų eiti tik pedagoginio darbo ragavęs žmogus, nes tik tokiu atveju išties galima suprasti švietimo problemas bei jų esmę.

O kas galėtų pakeisti jį patį?

„Bet kas“, – atsako juokdamasis, bet tuoj pat patikslina, kad norėtų, jog žmogus irgi būtų, jeigu ne direktoriaus pareigas ėjęs, tai bent jau pavaduotojo, ir išmanytų šio darbo specifiką.

Tiesa, sako, abu skyriaus specialistus (Gintarą Demenių ir Ingridą Kasparavičienę) įsivaizduotų šiose pareigose, tačiau, matyt, tvirtina pašnekovas, vadovai norėjo kažko geriau, kad buvo skelbtas konkursas ir nepriimti kitokie sprendimai, bet skyriaus žmonėmis jis sako visapusiškai pasitikintis ir mini tik geruoju.

Kalbėdamas apie bendrą sistemą svarsto, kad lazda perlenkta dėl tupinėjimo ir dėmesio tiems vaikams, kuriems sekasi sunkiau, juk dabar daugybė besimokančių pagal palengvintas programas. O jeigu mes tiek dėmesio skirtume tiems, kuriems sekasi puikiai, sako E. Pauliukėnas, kiek tada pasiekimų turėtume, o dabar... Visgi būtent pasiekimai rajono švietimo srityje jį labiausiai ir džiugindavo. Kiek rajone šaunių kolektyvų, kiek jų būdavo siunčiama į dainų šventę, kiek pasiekimų būta olimpiadose, įvairiuose konkursuose. Tai ta darbo dalis, kuri ir glostydavo širdį, sako vedėjas.

Tad neišeina nepasiteirauti, ar negaila palikti darbo.

„Anei kiek. Iš anksto žinai, kaip bus ir kaip yra. Nusiteikęs tam seniai. Tai riba. Gal prie staklių kokią detalę gaminti ir gali, bet čia protinis darbas. Ir visiems mokytojams, dirbantiems su vaikais, sakyčiau, kad reikia greitai išeiti ir nėra ko laukti. Nereikia laukti, kol nueisi su skirtingais batais ir juokinsi vaikus, o taip yra buvę. Tai ar čia ne pajuokos objektas?“ – mintimis dalijasi vedėjas ir išduoda, kad išėjęs į pensiją ketina su žmona, beje, kuri irgi ketina išleidusi mokinius sekti vyro pavyzdžiu ir mokykloje neužsisėdėti, daugiau pakeliauti, aplankyti mažiau žinomus Lietuvos kampelius, pasižiūrėti ir Kaliningrado, Baltarusijos pusėn, nes galvoja, jog yra ten ką pažiūrėti. Tikriausiai daugiau laiko rasis ir knygai, poilsiui bei užsiėmimams sodyboje.

„Man šeštadienio rytas būdavo, kad negaliu gulėti iki kokių šešių ar septynių. Aš jau kokią penktą ar pusę penkių keliuosi ir džiaugiuosi savo laisva diena. Tada turiu visokių reikalų, gaunu nuo žmonos velnių, kad kažką bumbteliu“, – juokiasi E. Pauliukėnas ir džiaugiasi galėsiantis tiesiog lengviau atsikvėpti ir skirti laiko ne valdiškiems reikalams, o sau ir šeimai.