Nuo rugpjūčio 1 d. Šakių „Žiburio“ ir Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijoms ėmė vadovauti nauji vadovai, tačiau ne naujokai – Robertas Sakas ir Romualdas Vadluga. Tiesa, nors tapo gimnazijų vadovais, jie nepaliks ir kaimiškų mokyklų, kurioms vadovavo iki šiol. Tad su dar kojomis apšilti nespėjusiais vadovais kalbamės ne tik apie tai, ar nebus sudėtinga užsėsti po dvi kėdes, bet ir apie tai, kokiomis nuotaikomis jie kimba į darbus, kokių vizijų turi.

Vos keletą dienų „Žiburiui“ vadovaujantis R. Sakas pokalbį pradeda nuo padėkų buvusiai gimnazijos direktorei Jūratei Mozūraitienei, kuri, kaip sako pašnekovas, labai geranoriškai padėjo ir įvedė į darbus, paliko jau suskirstytų būsimų pirmokų sąrašus, mat tai išties nemenkas uždavinys. Šie metai pirmieji, kai gimnazijoje jau nuo pirmos klasės mokiniai profiliuojami ir bus ugdomi KTU, humanitarinių, gamtos mokslų ir sveikatos bei technologijų klasėse, tad tai naujovė visai mokyklos bendruomenei. R. Sakas tame įžvelgia tik privalumą ir sako, jog kuo anksčiau mokiniai ima kryptingai mokytis, tuo geriau.

„Mes turime suprasti, kad visi profesoriais nebus, bet su kiekvienu bus dirbama, kad jis kuo aukštesnių rezultatų pasiektų“, – sako direktorius.

Kalbėdamas apie tai, kokią gimnaziją įsivaizduoja naujasis vadovas, jis teigia, kad tai įstaiga su šlovinga praeitimi, tvirtais pamatais, tad svarbiausia visa tai išlaikyti ir siekti, kad kasmet augtų ir mokinių pasiekimai bei pažanga.

„Ne ūkinė ar kita veikla svarbiausia, bet būtent tai. Kad ir per metus po 5 ar 10 proc., bet kad pažanga augtų. Juk čia vaikai pasikloja pamatus ateičiai“, – sako R. Sakas ir priduria, kad gimnazija turi tapti dar stipresnė ir tvaresnė.

Didžiuojasi jis ir suburtu kolektyvu, teigia vertinantis patirtį, niekada neskirstantis pedagogų į jaunus ar vyresnio amžiaus, nes svarbiausia, kad už žmogų kalbėtų jo darbai.

„Mes ne robotai, išties sunku, bet namų ir šeimynines problemas, kiek galima, reikėtų palikti namie ir darbe atsiduoti darbui“, – mintimis dalijasi „Žiburio“ vadovas.

Pokalbio metu keliskart pabrėžia, kad vienas lauke ne karys, tad gerų rezultatų tikisi siekti dirbdamas ranka rankon su visa gimnazijos bendruomene.

„Tad kokiu vadovu žadate būti?“ – klausiu direktoriaus.

Šis vardija, kad pirmiausiai ketina būti žmogiškas, tolerantiškas, visiems lygus, atsakingas prieš save ir visą bendruomenę, nes atsakomybė, pabrėžia R. Sakas, išties didelė.

Paklaustas, ar negąsdina nauji iššūkiai, jis juokiasi, kad dabar gąsdina viskas, nes tai nauja, tačiau atvirauja, kad vadovauti vidurinio ugdymo įstaigai buvo viena iš jo svajonių. Jeigu „Varpas“ būtų dvylikametė, sako, būtų dalyvavęs ir tos mokyklos vadovo konkurse, tad dabar džiaugiasi išlaukęs ir pagaliau galėsiantis save realizuoti dirbdamas būtent gimnazijoje. Tiesa, administracinis darbas jam anokia naujiena, nes Siesartėnų mokyklai jis vadovavo bemaž dešimtmetį, vėliau daugiau nei septynerius metus vadovavo Jaunimo kūrybos ir sporto centrui, kur sukaupė nemenką ūkinių žinių bagažą, tačiau šiek tiek nutolo nuo švietimo, o į jį sugrįžo prieš septynerius metus pradėjęs vadovauti Kidulių mokyklai.

Ir dabar Kiduliai neliks be preciziško R. Sako žvilgsnio, mat šiai ugdymo įstaigai jis taip pat vadovaus, tik gerokai mažesniu darbo krūviu – žada mokyklai skirti penktadienius. Tačiau smalsauju, ar nebus sudėtinga plėšytis per dvi vietas ir sėdėti ant dviejų kėdžių? R. Sakas mano, kad nebus, nes Kiduliuose yra stiprus kolektyvas, administracija, tačiau, kaip ir viskas, sako jis, pasimatys ir paaiškės per laiką, svarbiausia, kad yra ryžto ir noro.

Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos direktorius Romualdas Vadluga įsitikinęs, kad kelti gimnazijos prestižą bei labiau atsigręžti į mokinį įpareigoja ir gimnazijos vardas, tad jis dėsiąs pastangas, kad taip ir būtų. D. Pavalkio nuotr.

Dviem mokykloms vadovaus ir Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos vadovu tapęs R. Vadluga, kuris mano, kad bent jau pradžioje save padalinti per dvi mokyklas bus sudėtinga, Sintautuose trūksta ir pavaduotojo, tačiau jis, kaip ir kolega, nusiteikęs optimistiškai. Tik balandį pradėjęs vadovauti Sintautų mokyklai jau rugpjūtį jis tapo ir gimnazijos vadovu, tačiau pripažįsta, kad ir šįkart prašymą, kaip ir į ankstesnį konkursą, jis pridavė paskutinę dieną po pietų. Tiesiog būta svarstymų ir dvejonių, nes nors ir gražūs užmojai bei ambicijos, bet yra ir posakis, jog savame krašte pranašu nebūsi, o ir sutuoktinė dirba būtent šioje gimnazijoje, tad atkalbinėjimų, juokiasi direktorius, būta.

Visgi nugalėjo noras turėti didesnes galimybes, tobulėti, į viską galėti pažvelgti plačiau ir giliau nei pagrindinėje mokykloje. Kalbėdamas apie planus bei vizijas, jis keliskart pabrėžia sieksiantis, kad centre būtų mokinys.

„Turime baigti žaisti ir reikia atsigręžti į mokinį. Ir mokiniui sakyti, kad tai ne pramoga, ne malonumas, o mokykla yra sunkus, 12 metų darbas“, – mintimis dalijasi R. Vadluga ir priduria, kad mokytojas, kaip ir ūkio srities darbuotojai, administracija, yra tik pagalbininkai mokiniui siekiant mokslo žinių, pažinimo.

Žinoma, sako pašnekovas, keistis turi ir mokytojai, dažnai neįsivaizduojantys kitų darbo metodų tik kaip kreida ir lenta, nors pasaulis stipriai žengia pažangos keliu. Gimnazijoje yra šiuolaikiška laboratorija, tačiau direktorius kelia retorinį klausimą, ar tikrai ji pilnai išnaudojama, galbūt ja galėtų naudotis ir kitų mokyklų moksleiviai.

Anot direktoriaus, prasti egzaminų rezultatai taip pat negali praslysti pro akis, nes iš gimnazijos abiturientų esą buvo tikimasi gerokai geresnių pasiekimų, tad R. Vadluga sako, jog reikės sėstis ir aiškintis, spręsti, kodėl taip įvyko.

„Mokytojai turi irgi prisiimti kaltę, nors žinau, kad sakys – ai, nesimoko, tėvams nesvarbu. Bet keliu klausimą – ką, mokytojau, padarei? Antras klausimas, ką padarė kolektyvas – padėjo ar nepadėjo? Ir trečias klausimas – ką padarė direktorius?“ – mintimis dalijasi R. Vadluga ir sako, jog kiek įmanoma didesnį potencialą bei lėšas sieksiantis kreipti į pradines klases, jau nuo pirmų dienų siekiant pažadinti pažinimo džiaugsmą, tada galbūt ir 12-oje klasėje nereikės raudonuoti dėl prastų rezultatų.

Pripažįsta tiek šioje gimnazijoje, tiek Sintautuose norintis sukurti kiek įmanoma šiuolaikiškesnę aplinką, aktyviai diskutuoti ir su mokinių taryba, pavyzdžiui, dėl uniformų.

Būtent norėdamas atsikratyti tarybinio palikimo sako ėmęsis iniciatyvos Sintautuose nuo sienų nukabinėti senus stendus, skirtingomis spalvomis perdažyti pradinių klasių duris ir net išsprendęs maisto švaistymo problemą, kuri Sintautuose buvo ypač aktuali. Anot direktoriaus, jis buvo pakraupęs, kad aplink mokyklą mėtomi vaisiai ar šiukšliadėžėse sugrūstos sūrio lazdelės.  Vienai mokinei pasiūlius idėją, valgykloje buvo pastatyta dėžė, kad į ją būtų dedamas, o ne į šiukšliadėžes mėtomas dažniausiai už nemokamo maitinimo talonus gaunamas maistas, o bet kuris norintis jį gali pasiimti. Ir idėja pasiteisino su kaupu.

„Buvo visko, ir ginčijomės, bet kaip tada sakiau, taip ir dabar, kad mano durys atviros, telefonas viešas, ateikit, siūlykit, tariamės, tai Sintautuose neatėjo...“ – kalbėdamas apie keturių mėnesių vadovavimą Sintautų mokyklai pripažįsta R. Vadluga ir sutinka, kad vadovauti Vinco Kudirkos gimnazijai ir kelti jos prestižą būtina ir dėl ypač įpareigojančio jos vardo.

„Demokratija tai nėra palaida bala. Valdymas turėtų būti horizontalus. Visi sprendimai privalomai priimami demokratijos principu – daugumos valia mažumai, bet galutinį žodį taria direktorius“, – mintimis dalijasi R. Vadluga ir kalbėdamas apie pokyčius pabrėžia, kad juos turi matyti ir mokiniai, tada ir jie bus priversti keistis.

„Visi turime peršokti save, išbristi iš savo sulčių, nes stovint jos rūgsta“, – sako naujasis gimnazijos direktorius, svarstantis, kad tiems, kurie sako, kad prie ano direktoriaus buvo kitaip, jis turi atsakymą, kad prie šito bus šitaip.

Kaip vieną svarbesnių siekių įvardija ir būtinybę turėti bendrą Kudirkos Naumiesčio viziją, kurioje tarp kitų įstaigų įsikomponuotų ir gimnazija, nes dabar bendruomeniškumo direktorius pasigenda. Tad, atrodo, ne tik gimnazijos, bet ir miesto pusėn su naujojo vadovo atėjimu galėtų pūstelti nauji vėjai, o kaip bus, parodys laikas.