Jau keletą metų, o gal ir visą pastarąjį dešimtmetį, tiek viešajame diskurse, tiek užkulisiuose vykstančiose diskusijose, besisukančiose apie švietimo sistemą, ši, galima sakyti, įgavo „gyvos bėdos“ konotaciją. Paradoksalu, kad kalbant apie švietimo reikalus, o tiksliau, ryškinant visas ydas, nematomais tampa šios netobulos sistemos tobuli produktai – mokiniai, kuriems švietimo sistema nėra nei gelbėtoja, nei atpirkimo ožys, o įrankis, atveriantis platesnius, pažymiais ar reitingais neapibrėžtus klodus. Tokį pavyzdį turime visai šalia – tai šešiolikmetis Griškabūdžio gimnazijos moksleivis, devintokas Deividas Slavickas.

„Bendras išprusimas tiesiog yra kietas reikalas. Ir viskas. Visų pirma, kuo daugiau žinai, kuo labiau esi išprusęs, tuo geresniu pašnekovu tampi. O ir pasaulis pasidaro kur kas įdomesnis, kai jį geriau suvoki“, –  tikino Deividas, paklaustas, kas yra jo varikliukas, leidžiantis pasiekti ne tik aukščiausius mokymosi rezultatus, bet ir susižerti laurus olimpiadose, konkursuose, kurių, kaip juokėsi vaikinas, jau nebeskaičiuoja.

Populiarus moksleivių skirstymas į humanitarus ir tiksliukus Deividui negalioja – šiam įdomu viskas. Tad jo mintis, jog išprusimas ir pašnekesio kokybė yra tiesiogiai susiję dalykai, čia pat pasitvirtino – nespėdavome mirktelėti, o pokalbis apie mokyklinio gyvenimo peripetijas nubanguodavo į kur kas gilesnius vandenis, pradedant Oskaro Vaildo ir Žemaitės kūrybos aptarimu, baigiant Deivido mintimis apie matematinės tvarkos grožį ir reikalingumą.


Pasak pašnekovo, smalsumas jį lydėjo nuo pat vaikystės, o bėgant laikui ir atsirandant naujoms galimybėms pasimatuoti savo jėgas – tik augo.

„Man viskas sekasi, nes viskas įdomu. Stengiuosi kuo daugiau iš mokyklos pasiimti – nuo pat mažens viskas buvo įdomu, tik neturėjau tiek galimybių save išbandyti. Su metais didėja krūviai, atsiranda įvairesnių dalykų. Užkabino ir... važiuojam! Koks skirtumas, jei naktį nemiegosi“, – pasakojo jaunuolis, iš šiųmetinių išsibandymų išskirdamas vieną ypatingiausią – iškovotą bilietą į respublikinę biologijos olimpiadą. Pastaroji, anot Deivido, paliko tokius įspūdžius, jog įkvėpimas sėkmę bandyti ir kitais metais padvigubėjo, be to, atėjo mintis, jog būtent gamtos mokslai galėtų tapti ta sritimi, su kuria moksleivis norėtų sieti savo ateitį.

Nors į kruopštų ateities planų kūrimą D. Slavickas dar nesileidžia, tačiau dėl vieno dalyko yra beveik užtikrintas – kad ir kokį profesinį kelią bepasirinktų, jį visuomet lydės muzika. Vaikino meilė muzikai neapsiriboja vien praktiniu lygmeniu – fortepijono pamokomis Meno mokykloje, orkestro repeticijomis, bet aprėpia ir teoriją. Jaunuolis juokavo, jog visai neseniai buvo atsidūręs vadinamojoje „triušio oloje“, mat taip susižavėjo baroko stiliumi, Bacho kūryba, jog nuo to laikotarpio studijų vos pajėgdavo atsitraukti. Tiesa, kompozitoriaus amplua teko išbandyti ir savo kailiu – nusprendęs dalyvauti respublikiniame mokinių kūrybinių darbų „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ konkurse, Deividas sukūrė dainą „Ar aš sugrįšiu dar?“, kuri Griškabūdžio gimnazijai atnešė pergalę.


„Kalbant apie žodžius, reikėjo, kad daina turėtų istorinį motyvą, tad teko nemažai skaityti apie tremtį. Be to, turėjau pažįstamą tremtinę Marcelę Vosylienę, įkvėpusią mane, kai dar buvau visai mažas. Iki šiol jos pasakojimus prisimenu. Na, o muzikos kūryba – tai ir lengvas, ir kartu sudėtingas procesas – prisėdi prie kompiuterio, atsidarai partitūrą ir rašai visokias idėjas. Nueini prie instrumento, pasigroji ir vėl grįžti. Taip ir darai tą sąstatą, lipini po vieną dalelę“, – dainos gimimo užkulisių detalėmis dalijosi D. Slavickas.

Gebėjimai sujungti teorinę bei praktinę dalykų puses, į viską žvelgti kūrybiškai Deividui praverčia ir kitoje mylimoje srityje – mokyme. Praėjusį pavasarį kone atsitiktinai išbandyta korepetitoriaus duona jaunuoliui pasirodė visai skani.

„Viena moteris manęs paprašė padėti jos sūnui, taip gavosi, kad mane visai užkabino – ok, sugebu, džiazas, gerai! Nuostabu, kai jaučiasi progresas, pažymiai pradeda gerėti. Mokslo metais atsirado kitų veiklų, tad nuo mokymo kiek atsitraukiau, tačiau kai jų sumažėjo, ir vėl prie jo sugrįžau – dabar turiu kelis nuolatinius mokinius, visai norėtųsi, kad jų būtų ir daugiau“, – pasakojo vaikinas, korepetitoriaus paslaugas siūlantis praktiški visiems mokomiesiems dalykams.

Anot Deivido, didžiausias individualaus mokymo privalumas – galimybė užmegzti šiltus santykius, sukurti saugią atmosferą, kurioje mokiniai nebijotų klausti, aiškintis, o juk tai, pasak vaikino, ir yra visa mokslo esmė. Na, o teorinių dalykų perteikimas, Deivido teigimu, reikalauja savos metodikos, kuri atvestų ne prie iškalimo, o prie suvokimo.


„Pavyzdžiui, kai mokomės matematikos, niekuomet nereikia į vadovėlį žiūrėti, reikia patiems piešti. Reikia suprasti, kur yra kas, kodėl ploto formulė yra a kart a. O iš ko sudarytas kvadratas? Kraštinių. Kiek yra kraštinių? Keturios. O ką reiškia plotas? Paprastai pasakius, jei mūsų prašo plotą surasti, mes turime visą nuspalvintą figūrą surasti. Ir tada lendi giliau, seklini, kol supranta. Dvi kraštinės turi būti sudaugintos, kai jos sudaugintos, viskas vidury nusispalvina. Būtinai turi būti ir matematinė tvarka. Jei turime plotą, būtinai turime užrašyti, kad ieškome ploto. Tokie dalykai, juos būtinai reikia vizualizuoti, kad žmogus suprastų, o ne iškaltų. Mano toks požiūris“, – spindinčiomis akimis dėstė Deividas.

Tad, išklausius pašnekovo, nejučiomis piršosi klausimas – ar šis besiskleidžiančia erudicija, neeiline branda spinduliuojantis jaunas žmogus, puikiai gebantis ugdyti kitus, nesijaučia peraugęs mokyklos suolo? Deivido atsakymas buvo kategoriškas – ne. Anot vaikino, mokytojų įžvalgos, pamokų turinys tampa tvirtu pamatu, o visa tai, kas ant jo pastatoma, – noro ir pasirinkimo atspindžiu.

Agnė Kereišiūtė