Po daugiau nei dešimtmečio, nugyvento Didžiojoje Britanijoje, į gimtuosius Lekėčius grįžęs Giedrius Lipinskas šiandien mus pasitinka netoli Kauno savomis rankomis įkurtame bravore. Beveik metus laiko kombučia fermentuotos arbatos gamybos verslą tėvynėje vystantis kraštietis puikiai prisimena tas dienas, kai vos baigęs mokyklą pasuko ne universiteto durų, o fabriko konvejerio link. Visgi, pasakodamas savo istoriją, Giedrius nė žodeliu neužsimena apie sunkią emigrantų dalią ar patirtus vargus – visus kliuvusius darbus, kilusius iššūkius jis vertina kaip kelionę, kuri padovanojo įgūdžius, šeimą ir sąmoningesnio gyvenimo ieškojimus, galiausiai grąžinusius prie šaknų bei atvedusius į išsvajotąjį verslą.

„Pirmaisiais metais Anglijoje teko darbuotis gal penkiuose fabrikuose. Tad visa ta patirtis, kaip vyksta darbas prie linijos, mano gyvenime jau buvo. Tik tuomet dar nežinojau, kad ateis toks metas, kai turėsiu savo fabriką“, – pasakoja G. Lipinskas, demonstruodamas „Kambo Kombucha“ cechą, kuriame šalia verslininko sukasi jo žmona Inga bei vasarą prie komandos prisijungusi technologė Gerda.

Kelias nuo Anglijos fabrikų konvejerių iki savojo prekės ženklo įkūrimo buvo vingiuotas ir spalvingas. Paragavęs dažnam emigrantui kliūvančios fabriko darbininko duonos Giedrius pasuko į kitą sferą, kuri jį taip sužavėjo, jog būtent tuomet ir pradėjo megztis dabartinio verslo idėja. Tiesa, idėja gerokai transformavosi, mat pirminė jos versija sukosi ne apie arbatos, o apie aperityvo gamybą. Nieko nuostabaus, nes toji sfera, kurioje save iš naujo atrado kraštietis, buvo miksologija, paprasčiau tariant, alkoholinių kokteilių maišymas.

„Mano sena svajonė buvo atidaryti distileriją arba bravorą ir gaminti aperityvą. Tuo metu dirbau barmeno padėjėju, mano mokytojai buvo miksologijos virtuozai. Atėjo metas, kai patobulėjau ir pats kūriau gėrimus. Be galo mylėjau tą darbą – kai užsidarydavo baras, nenorėdavau namo eiti. Per pertraukas galvodavau apie naujus receptus, visą knygutę prisirašiau. Bet kibirkštėlė įkurti savo verslą tuomet neužsiliepsnojo, nebuvau tam pasiruošęs“, – prisimena pašnekovas.

Už baro praleisti ketveri metai, dirbant tokiems grandams kaip kulinarinių laidų gerbėjams puikiai pažįstamam virtuvės šefui Gordonui Ramziui, suteikė neįkainojamos patirties. Visgi nuolatinis darbas naktimis pradėjo sekinti, ramesnio bei pastovesnio gyvenimo poreikį diktavo ir pažintis su būsima žmona Inga. Tad Giedrius vėl nėrė į naują profesinį lauką – šįkart jis atsidūrė statybų aikštelėje.

„Dirbdamas statybose pamilau vieną sritį – virtuvinių baldų surinkimą. Net nežinojau, kaip įrankiai angliškai vadinasi, ką su jais daryti, bet labai greitai išmokau. Taip aistringai rinkau baldus, kad po dviejų mėnesių savo įmonę atidariau. Bedirbdamas šešerius metus tą darbą, atidariau dar vieną įmonę. Kai prasidėjo „Brexitas“, antroji įmonė žlugo, teko viską parduoti. Likau tik su viena, bet ir nuo jos pavargau“, – juokiasi lekėtiškis.

Sunkumai statybų versle pakurstė jau kurį laiką brendusias mintis grįžti tėvynėn. Ant rankų sūpuodami naujagimį sūnų sutuoktiniai atsidūrė pasirinkimų kryžkelėje –  arba visam laikui likti Anglijoje, arba auginti berniuką Lietuvoje, šalia artimųjų, senelių.

„Per tuos aštuonerius metus drauge mintys labai bangavo – Giedrius žinojo, kad kada nors tikrai grįš į Lietuvą, o aš savęs grįžtančios niekada nemačiau. Bet su amžiumi, branda keičiasi vertybės. Nėštumas, pandemija apvertė jas aukštyn kojomis. Kai nebuvo galima grįžti į Lietuvą, pasimatyti su artimaisiais, kai šeima negalėjo atskristi sunkiais momentai, viskas pasidarė aišku. Be to, nesinorėjo, kad vaikas su seneliais tik per ekraną matytųsi. Kai sūnui keturi mėnesiai buvo, apsisprendėme, kad grįžtame. Per kelias dienas pardavėme namą, kurį visai neseniai buvome pabaigę remontuoti“, – kalba I. Lipinskė, o ją papildo Giedrius, pridurdamas, jog susipakavus daiktus ir prisėdus ant lagaminų, apėmė jaudinantis jausmas, nes tapo akivaizdu, jog šis 12 metų trukęs gyvenimo etapas išties baigiasi.


Akademijoje įsikūrusį „Kambo Kombucha“ bravorą Giedrius Lipinskas įrengė savo rankomis. Kol kas jame darbuojasi tik šeimos nariai ir vasarą prie jų prisijungusi technologė Gerda, verslininkai džiaugiasi – kombučios paklausai augant, komandai tenka suktis iš peties. D. Pavalkio nuotr.

Planus, ką veikti grįžus į Lietuvą, pašnekovai pradėjo kurti dar Anglijoje – Inga paskatino vyrą atsigręžti į seną svajonę ir griebtis miksologijos. Nuo darbo bare laikų jau buvo nutekėję nemažai vandens, per tuos metus pora pasinėrė į dvasingumo ir sąmoningumo paieškas, tad buvo nutarta miksologijos įgūdžius panaudoti gaminant tūkstantmetes tradicijas turinčią, iš Azijos atkeliavusią kombučią, išgaunamą naudojant vadinamąjį „arbatos grybą“.  Daugybe naudingųjų savybių organizmui pasižymintis gėrimas verslininko dėmesį atkreipė ne tik dėl poveikio kūnui, bet ir transliuojamos žinutės sielai.

„Mūsų šūkis – „Paragauk gyvybės“. Gyvybė – tai įkvėpimas žmogui, kuris sąmoningai renkasi tokį gyvenimo būdą, rūpinasi savimi, sveikata, giliau eina į save, rūpinasi savo vidiniu kiemu. Mūsų idėja – per kombučią kviesti žmones burtis, susibūrus leisti laiką sveikai, sąmoningai“, – sako kraštietis.

Ši verslo tematika neatsiejama nuo šeimos asmeninių patirčių – jos lėmė ir produkto logotipo bei pavadinimo pasirinkimą.

„Pavadinimas ir simbolis – Kambo varlytė, gyvenanti Amazonės džiunglėse. Ant odos ji turi apsauginį sekretą, nuodą, kuris ją apsaugo nuo aplinkos. Amazonės džiunglių medicinoje ji  naudojama žmonių vidiniam gydymui. Sekretas uždedamas ir uždeginamas, jis įsiskverbia į kūną, vaikščioja po jį, rasdamas uždegimines vietas. Prasideda gydymas, išmuša didelis karštis ir pradeda valytis tulžis. Vieniems ateina suvokimas, kiti išsivalo, įsižemina. Mane po ceremonijos užklupo didelė ramybė. Giedriui ceremonija padėjo suvokti, ką jis nori daryti – grįžti prie šaknų, pradėti verslą“, – tikina Inga.

Žiemos pabaigoje pirmąjį gimtadienį švęsianti „Kambo kombucha“ sėkmingai skinasi kelią į klientų širdis, parduotuvių, kavinių lentynas. Rinkos naujokai džiaugiasi, jog verslo pasaulyje galima justi kur kas daugiau palaikymo, o ne konkurencijos – per įvairias muges bei susitikimus užmezgami kontaktai sudaro sąlygas gražiam bendradarbiavimui, vedančiam į naujų kombučios skonių gimimą ir plėtrą. Tad geras startas leidžia nebijoti pasvajoti ir apie ateities projektus.

„Artimiausia vizija – įstoti į gėrimų asociaciją, suvienyti pagrindinius kombučios gamintojus.  Norisi daugiau dėmesio skirti ir edukacijai, šviesti žmones, kas yra kombučia, galbūt tuomet kombučia parduotuvėse turės deramą vietą šaldytuvuose, nebus išmėtyta tarp kitų produktų. Žinoma, galvojame ir apie naujų skonių kūrimą, plėtrą Lietuvoje ir užsienyje. Bet apie ateitį mąstome be lūkesčių, nes galima labai daug įsivaizduoti, o gausis visai kitaip. Tačiau būtinai turime svajoti – didelės svajonės tampa realybe“, – su šypsena mintimis dalijasi Giedrius.

Agnė Kereišiūtė