Verslo pietų „Kiboje“ metu buvo stengiamasi pasisemti svarbios verslo plėtrai ir aplinkos gerinimui reikalingos patirties. Susėdę prie stalo verslo klubo nariai vaišinosi ir stengėsi per trumpą laiką viešniai užduoti kuo daugiau klausimų, kurie susiję su jiems aktualiais dalykais. „Aš problemų, dėl kurių man būtų reikalinga pagalba, neturiu, tačiau džiaugčiausi galėdamas padėti kitiems“,- prisistatė viešniai Arūnas Tarnauskas. Jis ir kiti verslininkai svarstė, kaip išlaikyti rajone jaunus žmones, kad jie čia norėtų dirbti ir gyventi. D. Matukienė pasakojo apie namų klasterių programą ir teigė, kad galima sugalvoti modelį, kuris jaunimui taptų savotišku „jauku“ skatinančiu gyventi Šakiuose. Viešnia kalbėjo, kad galima jaunai šeimai nupirkti namą, kurio 10 proc. vertės padengtų šeima, o likusius – savivaldybė ir įmonė, kurioje dirbtų ten gyvenantis asmuo. „Atsiradus tokiam namų kvartalui, susidarytų papildoma grupė darželyje, klasė pradinėje mokykloje, po to - vidurinėje, paskui tie žmonės mokytųsi ir vėl jaustų motyvaciją grįžti čia, galbūt kažkas iš jų sugalvotų pradėti nuosavą verslą“,- svarstė D. Matukienė. Vis tik kai kurie verslininkai pastebėjo, kad šiuo metu poreikio šitaip „pirkti“ darbuotoją nejaučia, o pinigų suma, kurią reikėtų investuoti, ganėtinai ženkli.
Kalbant apie laisvas pramonines zonas, kurios yra numatytos Šakių rajono strateginiame plane, D. Matukienė pasidalijo Alytaus miesto patirtimi. „Alytų suskirstėme į keturias laisvas prekybines zonas. Verslininkai įsteigė VšĮ, tačiau finansavimas atėjo iš valdžios pusės. Dabar ten klesti gyvenimas: sutvarkytos gatvės, šaligatviai, įsikūrę nemažai įmonių, kurios tarpusavyje bendradarbiauja, prekiauja, į tai mes jau nesikišame“,- pasakojo viešnia, kuri verslo klubo nariams pasisiūlė surengti ekskursiją po Alytų.
Investicijų pritraukimas – didelė Šakių rajono problema. Yra tokių, kurie bijo su jomis ateisiančios konkurencijos, tačiau D. Matukienė pabrėžė, kad Lietuvoje apskritai jokios konkurencijos nėra. „Aš visada sakau: tegu tik ateina tos investicijos. Alytus taip pat svarstė, ar įsileisti stambią estų medienos apdirbimo bendrovę. Buvo baiminamasi, kad išnyks esančios smulkios įmonės, tačiau įvyko atvirkščiai – jos puikiausiai klesti stambios bendrovės pašonėje, suteikdamos jai įvairias paslaugas. Taigi matyti, kad vietiniam verslui tai padarė teigiamą įtaką“,- džiaugėsi Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė.
Susitikimo metu buvo aptarti ir PVM mokesčių klausimai, elektros tarifai įmonėms, tai, kad augantys žemės ūkio produkcijos pardavimai ir stambėjantys ūkiai nekuria naujų darbo vietų, o nišinių, išskirtinių produktų vis mažėja. Milijoninės viešojo sektoriaus investicijos, didžiąja dalimi skirtos vandentvarkos ūkiui, irgi, vargu, ar gali būti laikomos ekonomiškai efektyviausiomis. D. Matukienė pritarė, kad labai palanki verslo niša rajone būtų žemės ūkio produktų perdirbimas, tačiau norint steigti gamybines įmones reikalingos komunikacijos, kuriomis pasirūpinti yrasvarbiausias valdžios uždavinys.
Kalbant apie tam tikras smulkiojo ir vidutinio verslo problemas, buvo pripažįstama, kad be lobistų Seime jos būtų sunkiai išsprendžiamos. „Kad galėtume nusipirkti lobistus, būtų lengviau, nes su kai kuriais pasiūlymais mums per kitų sričių lobistus neįmanoma prasimušti“,- apgailestavo D. Matukienė neneigianti, kad žemės ūkis Lietuvoje yra „šventa karvė“ – bene labiausiai privilegijuota ūkio šaka.
Paliestas ir požiūrio į verslininkus klausimas. Kai kurie verslininkai pastebėjo, kad rajone į privatų verslą žiūrima įtariai, tikintis, kad jis norės pasinaudoti, apgauti, ši nuomonė, deja, juntama iš savivaldos atstovų. D. Matukienė pritarė, kad toks požiūris dar gajus ir Seime: „Aš taip pat jau kuris laikas stengiuosi visiems išaiškinti, kad, pavyzdžiui, individualios įmonės savininkas, kuris savo turtu atsako už visą įmonės veiklą, ir turi mažiau socialinių garantijų nei UAB‘o savininkas ir nėra blogietis.“