Dar vieni metai skaičiuoja paskutines dienas. Jie praskriejo neįtikėtai greitai, tad kokie jie buvo?
O buvo jie visokie – ir sunkūs, ir įdomūs, bet turbūt niekas nepaneigs, kad gyvename ypač negailestingame pasaulyje, kuriame vyksta nuožmi kova už būvį, kai tik ir bandoma nustumti, patraukti iš kelio, apgauti, pasinaudoti... Pasaulis kaip niekad susipriešinęs, kariaujantis, konfliktuojantis. Brėžiamos net Trečiojo pasaulinio karo linijos ir vis garsiau trimituojama: Vakarai nepasiruošę, tad baimių, dirgiklių mūsų gyvenimuose išties netrūksta. O kur dar kasdieniai ar asmeniniai praradimai, rūpesčiai, iššūkiai, kai reikia viską spėti, susitarti ne tik su savimi, bet ir aplinka. Reikia gyventi ir išgyventi...
O didžiausios metų šventės jau visai čia pat, tad norėtųsi palinkėti gebėjimo stabtelti ir įvertinti paprastus, bet itin svarbius dalykus, kuriuos dažnas iš mūsų laiko savaime suprantamais. Nors tai nėra savaiminės duotybės, tačiau tik praradę susimąstome, kad turėjome gerai. Apie ką aš? Pavyzdžiui, sveikatą, santykius, taiką ar net gerus vaiko pažymius mokykloje. Tarsi savaime suprantama, kad taip ir turi būti. Turi būti gerai.
Ar pagalvojame, kiek yra tokių, kurie su mumis nedvejodami susikeistų vietomis?! Kita vertus, gyvename kaip niekad gerai, turime neribotas galimybes, todėl ir nemokame vertinti. Turbūt išpuikome, pripratome ir apskritai pametėme vertybes ir visa ko esmę.
Sakysite – labai jau nešventinės mintys. Sutinku. Bet tarsi pats gyvenimas diktuoja, kai jau nebeišeina užsidėti rožinių akinių ir apsimesti, kad nėra karo, nėra destrukcijos, chaoso. Yra. Ir, deja, mostelėjus burtų lazdele ar kaip stručiui įkišus galvą į smėlį, stebuklas neįvyks. Būtent tas chaosas, bėgimas, savęs pametimas vagia iš mūsų tikrąsias vertybes, tikrąjį švenčių pajautimą ir kasmet, rodos, tą tikrumą išbarstome vis labiau.
O kas yra Kūčios ir Kalėdos? Man tai pirmiausiai paprastumas, iš kartos į kartą perduodamos tradicijos ir savotiška sąsaja su praeitimi. Tai gerokai jautresnis nei įprastai laikas, kai prisimeni išėjusius, atminty išnyra, kas prarasta, ko netekta. Kartu šios šventės yra apie ryšį – su pasauliu ir aplinka, artimaisiais bei pačiu savimi. Žinoma, ir su Dievu, bet ir jį daugelis pametę. Tai laikas, kai ateina ar bent jau turėtų ateiti ramybė. Tai laikas, kai norisi daugiau dėkoti, apkabinti, būti bent šiek tiek geresniam, dosnesniam.
Sėsime prie stalo, dalinsimės kalėdaičiu, tad norėčiau palinkėti susitaikymo. Padėkokime už tai, ką turime. Juk turime brangiausią ir gražiausią dovaną – gyvenimą! O jis toks trapus. Dėkokime ir už sunkumus, kurie grūdino, už iššūkių kupinus metus. Jau jeigu jie nutiko, vadinasi, taip turėjo būti, kad būtume stipresni, kad augtume, kad suprastume ar net praradę atrastume kažką naujo. Prisiminsime išėjusius, tad dėkokime už turėtą galimybę juos pažinti, su jais būti. Gyvenimo dovana ir tai, kurie turime, su kuo apsikabinti, su kuo susėsti prie stalo. Tad ačiū Dievui, likimui, Visatai ar kitoms aukštesnėms jėgoms, kuriomis tikime. Tai ir yra brangiausios dovanos, kurios pinigais nenuperkamos: meilė, artumas, tikėjimas. Kad ir kaip sunku, tikėkime, kad rytojus bus šviesesnis, taikesnis, juk negali laimėti destrukcija ir blogis. Melskimės. Juk kartais, kai jautiesi bejėgis, tik malda ir tegali nuraminti.
Naudodamasi proga noriu padėkoti ir jums, mieli skaitytojai. Ačiū už dar vienus metus drauge, viliuosi, draugausime ir toliau. Dėkinga ir kolegoms, kurie kartu buvo laikraščio kūrybiniame procese. Ačiū mūsų straipsnių herojams, pašnekovams. Be jūsų nebūtų ir mūsų, kaip sakė ir sporto bendruomenės atstovai padėkos vakare.
Tėvas Stanislovas yra pasakęs: „Niekas mums nepadės, nepalengvins, jei nesiliausime vieni kitų nekentę, vieni kitiems keršiję ir vieni ant kitų spjaudę.“ Tad pradėkime kiekvienas nuo savęs ir, kaip minėjau, neleiskime iš mūsų pavogti visa ko prasmės ir esmės. Dėkokime ne tik per Kalėdas, nes dėkojame ir gyvenimą vertiname per mažai.
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 95 (9597)
2024 m. gruodžio 20 d.
Tomas iš Liepalotų:
