Kad ir kas svarbaus pastaruoju metu vyko šalyje ar rajone, viską užgožė rinkimai. Jie praėjo, bet emocijų, vertinimų ir jų nagrinėjimo banga dar neatslūgo. Visgi galime pasidžiaugti, kad turime naująjį šalies vadovą ir pirmąją ponią, kurie šalį į šviesesnį rytojų ves artimiausius penkerius metus ir sukurs, kaip žadėjo, gerovės valstybę.
Visi spėjimai, kad turėsime itin intriguojančius rinkimus subliūško, nes žmonių pasitikėjimą pelnęs Gitanas Nausėda buvo akivaizdus lyderis nuo pirmųjų pradėtų skelbti rezultatų. Rinkimų naktis baigėsi, išaušo nauja diena, o su ja atėjo ir nauji iššūkiai. Naujajam šalies vadovui tikrai bus ką veikti, nes reikės ir komandą susiformuoti, stuburo tvirtumą parodyti, dėl Vyriausybės tartis ir apskritai susiprasti, kas yra kas, nes politinės patirties G. Nausėda neturi. Bet jo ramybė, nepartiškumas, matyt, labiausiai ir pakerėjo žmones. Žinoma, yra ir skeptiškai vertinančių, įtarinėjančių, turtus skaičiuojančių, tad įvairiausių panarstymų šiai prie viešumo ne itin pripratusiai šeimai dar teks atlaikyti. Bet susitvarkys.
Sekmadienį – Motinos diena, o štai antradienį – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tai nepalyginamos dienos, kiekviena skirtingai svarbi ir reikšminga...
Galbūt pirmiau nuo profesinės šventės, mat taip jau sutampa, kad laikraštis „Draugas“ leidybos sukaktį minėjo balandžio 25-ąją, o štai ant nosies ir Spaudos diena. Tad ir norisi pakalbėti apie pačią spaudą. Kokia ji yra šiandien?
Akivaizdu, kad ji tikrai ne ta, kuri buvo persekiota, drausta, slaptai platinta. Šiais laikais menksta spaudos vaidmuo. Žinoma, niekur nedingsi, nes tokie laikai, elektroninė žiniasklaida vis labiau užmarštin stumia popierinį laikraštį.
Ko gero, ne be reikalo apie žodį bei jo galią yra daugybė posakių, nes žodis – galingas. Juo galima gydyti, žeisti, skatinti ar menkinti, griauti ir kurti.... Mūsų, žurnalistų, pagrindinė misija žodžiu informuoti. Tačiau šįkart norėčiau pasvarstyti ne tik apie tai...
Štai net Evangelijoje sakoma: „Pradžioje buvo žodis“... Kuriant valstybę taip pat būtent nesuvaržytas ir laisvas žodis buvo bei yra visa ko pamatas ir vertybė. Propaganda irgi aukštai vertina žodžio galią ir noriai naudojasi jos suteikiamomis galimybėmis, nes apgalvotai parinkti žodžiai gali paveikti masinę visuomenės sąmonę, pakreipti žmogaus pasaulėžiūrą. Ne paslaptis, kad dažnas kur kas audringiau reaguoja į piktus, bet ne į gerus žodžius. Net patarlė sako: „Gerą žodį vienas girdi, o piktą šimtai.“ O kur dar įvairūs mėginimai įstatymų pataisomis riboti žurnalistų veikimo laisvę. Kodėl? Ogi todėl, kad žodis galingas...
Prabėgo dar vienas mėnuo. Kas aktualesnio ir įdomesnio įvyko? Mano vertinimu, prioritetų viršūnėn būtų galima rašyti pagaliau įvykusį Gelgaudiškio dvaro sodybos nuomos konkursą, kuris ypač socialiniuose tinkluose ir dabar kelia nemažai diskusijų bei aistrų. O kitas svarbus, daugeliui, deja, nelabai įdomus nenumaldomai artėjančių rinkimų klausimas.
Kodėl deja? Nes nemaža dalis rinkėjų balsuoja net nelabai žinodami – už ką. Kita dalis apskritai neina į rinkimus, nes nemato prasmės. Tad ir išrenka koks trečdalis rinkėjų už visus. Patiko Andriaus Kubiliaus „piktų rinkėjų“ apibūdinimas, kuriems priskiriami tie piliečiai, kurie nusivylę, jaučiasi nereikalingi, bet balsuoja. O už ką? Kaip sako sociologai, o tai rodo ir praktika, kad tokie žmonės dažniausiai renkasi naujus gelbėtojus, nesvarbu, kad jie užsiiminėja populizmu. O juk dažnas kaime gyvenantis net nelabai ir supranta, kad galbūt visai protingai atrodančio politiko lūpomis kalba netiesa. Klausimas, kaip atskirti, protingai pasirinkti. Štai čia uždavinys, kurį mums, atsistojusiems prie urnų, teks išspręsti...
Adventas skaičiuoja paskutines dienas, o mes lekiam kaip išprotėję, planuojame, skubame, nespėjame... Kaip ir kasmet, tik išgirdus žodį Kalėdos viduje tarsi įsijungia kažkoks pagreitis su nuolatiniu priminimu, kad tik viską spėti, kad tik spėti! O viskam pasibaigus atsikvepiame su palengvėjimu – pagaliau baigės. Argi nekvaila?
Manau, kad kvaila. Ir dar kaip. Bet kaip kitaip, kai esame taip įsisukę į darbus, kasdienius rūpesčius ir nuolatinį nespėjimą ne tik prieš šventes. Mes jau nemokame kitaip. Kai kurie iš mūsų mokomės mažiau skubėti, atsipalaiduoti, skirti laiko sau ar tiesiog paprasčiau žiūrėti į vis labiau išprotėjantį pasaulį. O tame išprotėjusiame pasaulyje esame mes, taip pat iš proto besikraustantys žmonės ir darantys tą pasaulį tokį. Absurdas, ką?
Šią savaitę viešojoje erdvėje netyla pasipiktinimai, vertinimai ir komentarai dėl atvejo, kai iš kauniečių šeimos buvo atimti jų vaikai. Viceministrė sako, kad buvo perlenkta lazda, tėvai kraupsta dėl tokio institucijų elgesio, o pačios institucijos tik paviešinus situaciją imasi komentavimo. Štai tau ir žiniasklaida, kurią ponas Saulius Skvernelis mielai užtildytų!
Nežinau, kaip ta mama su savo vaikais elgėsi iš tikrųjų, kaip ji su savo atžalomis bendrauja už uždarų durų, bet tai, ką skaitau viešojoje erdvėje, piktina. Ir ne vienu aspektu. Žinoma, smurto nepateisinu ir nėra čia ką kalbėti. Smurto prieš vaikus problema mūsų šalyje didžiulė, jie uždaužomi savo brangiausių žmonių, bet...
Praėjo beveik mėnuo nuo nemenką ažiotažą sukėlusios pirmokų paskirstymo po būsimas klases tvarkos. Tiksliau, netvarkos. Kalbu apie Šakius, nes kaip šis klausimas buvo sprendžiamas kaimiškose mokyklose, nežinau, užtat kaip tai vyko Šakiuose, buvo kalbama viešai ir daug kur – kirpyklose, gydymo įstaigose, parduotuvėse... Ir vis raminau save, kad galbūt reikėtų susiturėti ir patylėti, tačiau iki šiol kamuojant dvejonėms svarstau – o kodėl? Juk jeigu tu ar tavo aplinkos žmogus neturi būsimo mokinuko, tai ir nežinai, su kokiomis peripetijomis gali susidurti ir kas apskritai vyksta. O juk teisė žinoti viena prigimtinių žmogaus teisių.
Visiems seniai žinoma, kad prašymus į pirmą klasę dažnas tėvelis rašo dar likus keleriems metams iki jo vaikas peržengs mokyklos slenkstį. Ir ne todėl, kad vaikas gali nepatekti į mokyklą, bet todėl, kad pageidaujama konkretaus mokytojo. Ir ne todėl, kad vieni gražesni už kitus. O ką daryti, kad, kaip buvo šiais metais, pas vieną iš penkių būsimų pirmokų mokytojų pageidauja patekti daugiau nei pusė visų būsimų pirmokų, o nuo kai kurių bėga kaip nuo maro? Žinoma, galima svarstyti, kodėl taip yra, galima ieškoti atsakymo, kad kažko nepadaro kiti pedagogai, nes metai iš metų kartojasi ta pati situacija, tačiau niekam tai neįdomu, niekas nedaro išvadų, nepriima sprendimų, neįveda tvarkos, nors buvo kalbama, kad kai kurie pasipiktinę tėvai žingsniavo net į atsakingą savivaldybės administracijos skyrių...
1962-ųjų balandžio 25d. trečiuoju pavadinimu išėjo Šakių rajono laikraščio „Draugas“. Su skaitytojais šiuo pavadinimu esame beveik 56-erius metus. Leidybos sukaktis dar solidesnė – apie 73-ejus metus. Tad kokie mes esame šiandien?
Nuo 1945-ųjų buvo pradėtas leisti laikraštis „Tikruoju keliu“, 1950 m. laikraštis išėjo nauju „Socialistinio kelio“ pavadinimu, o štai 1962-ųjų balandžio 25 d. jau trečiuoju pavadinimu išėjo pirmasis laikraščio „Draugas“ numeris. Ko gero, būtent dėl tokios pradžios ir dabar kartais „Draugui“ klijuojama komunistinio, partinio laikraščio etiketė. Tačiau kiek galima?! Tuo metu buvo tokia santvarka, tokie laikraščiai ėjo daugelyje regionų. 2000m. spalio 25 d. „Draugą“ nupirko vienintelis UAB „Daugtaškis“ akcininkas Vytas Januškevičius, tad nuo to laiko praėjo kone dvidešimtmetis, o šleifas tebesivelka ir neigiami atspalviai vis išnyra vienu ar kitu pavidalu. Visgi manau, kad nėra mūsų visuomenė tokia neišprususi ir nemąstanti, kad nesuprastų, kas yra kas.
Šiandien, birželio 1-ąją, galime džiaugtis ne tik pirmąja kalendorine vasaros diena, nors orai lepino ir gegužę, bet taip pat minime Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Be to, sekmadienį ir Tėvo diena.
Vaikai... Tai gyvenimo prasmė, grožis, stebuklas ir ateitis. Žinoma, šiuolaikiniai vaikai kitokie, mažiau patogūs, aktyvesni ir visokie -esni, bet nemanau, kad reikia specialių dienų, kad atkreiptume dėmesį, jog vaikai privalo jaustis saugūs, mylimi, reikalingi, kad jie turi teisę į ugdymą ir sveikatos apsaugą. Kad jie turi teisę laisvai reikšti mintis ir būti svarbūs. Jie neturi būti mušami, žeminami, įžeidinėjami. Jie turi teisę augti su savo tėvais ir jaustis laimingi. Kiekvieną dieną. Tiesiog taip paprastai ir besąlygiškai, tačiau...
Benita iš Kudirkos Naumiesčio:
