Šią savaitę viešojoje erdvėje netyla pasipiktinimai, vertinimai ir komentarai dėl atvejo, kai iš kauniečių šeimos buvo atimti jų vaikai. Viceministrė sako, kad buvo perlenkta lazda, tėvai kraupsta dėl tokio institucijų elgesio, o pačios institucijos tik paviešinus situaciją imasi komentavimo. Štai tau ir žiniasklaida, kurią ponas Saulius Skvernelis mielai užtildytų!
Nežinau, kaip ta mama su savo vaikais elgėsi iš tikrųjų, kaip ji su savo atžalomis bendrauja už uždarų durų, bet tai, ką skaitau viešojoje erdvėje, piktina. Ir ne vienu aspektu. Žinoma, smurto nepateisinu ir nėra čia ką kalbėti. Smurto prieš vaikus problema mūsų šalyje didžiulė, jie uždaužomi savo brangiausių žmonių, bet...
Praėjo beveik mėnuo nuo nemenką ažiotažą sukėlusios pirmokų paskirstymo po būsimas klases tvarkos. Tiksliau, netvarkos. Kalbu apie Šakius, nes kaip šis klausimas buvo sprendžiamas kaimiškose mokyklose, nežinau, užtat kaip tai vyko Šakiuose, buvo kalbama viešai ir daug kur – kirpyklose, gydymo įstaigose, parduotuvėse... Ir vis raminau save, kad galbūt reikėtų susiturėti ir patylėti, tačiau iki šiol kamuojant dvejonėms svarstau – o kodėl? Juk jeigu tu ar tavo aplinkos žmogus neturi būsimo mokinuko, tai ir nežinai, su kokiomis peripetijomis gali susidurti ir kas apskritai vyksta. O juk teisė žinoti viena prigimtinių žmogaus teisių.
Visiems seniai žinoma, kad prašymus į pirmą klasę dažnas tėvelis rašo dar likus keleriems metams iki jo vaikas peržengs mokyklos slenkstį. Ir ne todėl, kad vaikas gali nepatekti į mokyklą, bet todėl, kad pageidaujama konkretaus mokytojo. Ir ne todėl, kad vieni gražesni už kitus. O ką daryti, kad, kaip buvo šiais metais, pas vieną iš penkių būsimų pirmokų mokytojų pageidauja patekti daugiau nei pusė visų būsimų pirmokų, o nuo kai kurių bėga kaip nuo maro? Žinoma, galima svarstyti, kodėl taip yra, galima ieškoti atsakymo, kad kažko nepadaro kiti pedagogai, nes metai iš metų kartojasi ta pati situacija, tačiau niekam tai neįdomu, niekas nedaro išvadų, nepriima sprendimų, neįveda tvarkos, nors buvo kalbama, kad kai kurie pasipiktinę tėvai žingsniavo net į atsakingą savivaldybės administracijos skyrių...
1962-ųjų balandžio 25d. trečiuoju pavadinimu išėjo Šakių rajono laikraščio „Draugas“. Su skaitytojais šiuo pavadinimu esame beveik 56-erius metus. Leidybos sukaktis dar solidesnė – apie 73-ejus metus. Tad kokie mes esame šiandien?
Nuo 1945-ųjų buvo pradėtas leisti laikraštis „Tikruoju keliu“, 1950 m. laikraštis išėjo nauju „Socialistinio kelio“ pavadinimu, o štai 1962-ųjų balandžio 25 d. jau trečiuoju pavadinimu išėjo pirmasis laikraščio „Draugas“ numeris. Ko gero, būtent dėl tokios pradžios ir dabar kartais „Draugui“ klijuojama komunistinio, partinio laikraščio etiketė. Tačiau kiek galima?! Tuo metu buvo tokia santvarka, tokie laikraščiai ėjo daugelyje regionų. 2000m. spalio 25 d. „Draugą“ nupirko vienintelis UAB „Daugtaškis“ akcininkas Vytas Januškevičius, tad nuo to laiko praėjo kone dvidešimtmetis, o šleifas tebesivelka ir neigiami atspalviai vis išnyra vienu ar kitu pavidalu. Visgi manau, kad nėra mūsų visuomenė tokia neišprususi ir nemąstanti, kad nesuprastų, kas yra kas.
Šiandien, birželio 1-ąją, galime džiaugtis ne tik pirmąja kalendorine vasaros diena, nors orai lepino ir gegužę, bet taip pat minime Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Be to, sekmadienį ir Tėvo diena.
Vaikai... Tai gyvenimo prasmė, grožis, stebuklas ir ateitis. Žinoma, šiuolaikiniai vaikai kitokie, mažiau patogūs, aktyvesni ir visokie -esni, bet nemanau, kad reikia specialių dienų, kad atkreiptume dėmesį, jog vaikai privalo jaustis saugūs, mylimi, reikalingi, kad jie turi teisę į ugdymą ir sveikatos apsaugą. Kad jie turi teisę laisvai reikšti mintis ir būti svarbūs. Jie neturi būti mušami, žeminami, įžeidinėjami. Jie turi teisę augti su savo tėvais ir jaustis laimingi. Kiekvieną dieną. Tiesiog taip paprastai ir besąlygiškai, tačiau...
Ant slenksčio Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis. Už akių kliūva ne viena tai progai skirta akcija ar iniciatyva, o ir Vasario 16-ajai skirta didžiulė renginių gausa. Tad kiekvienas Lietuvos gimtadienį galės švęsti pagal savo norus, galimybes ar pilietiškumo suvokimą. O aš šį kartą norėčiau pasidžiaugti beveik metus trukusia laikraščio „Draugas“ iniciatyva, skirta šimtmečiui.
Dar pernai vasario 24 d. inicijavome 100 sveikinimų ciklą „Lietuva – tai mes“ – kalbinome įvairaus amžiaus, skirtingų profesijų esamus bei buvusius Šakių rajono gyventojus, kurie trumpai dėstė mintis, ką jiems reiškia Lietuva bei ko jie palinkėtų Lietuvai. Ir štai jau turime 100 padovanotų sveikinimų! Tad su gimtadieniu, su šimtmečiu, gimtoji Lietuva!
Patyčios, patyčios, patyčios... Viena dažnesnių šiandien eskaluojamų temų. Tikriausiai ne todėl, kad į patyčių temą imta kitaip žiūrėti, kad ji tapo daugiau ar mažiau aktuali. Bent jau šalies mastu kalbėjimą apie tai padidino Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio Ramūno Karbauskio reakcija į renginio metu ant jo veido nupieštą klouno kaukę. Vertinimai, patyčios tai ar ne, skirtingi, tačiau kur dar patyčios žodžiais, kurių, ne išimtis, yra ir rajone. O dėmesys į tai atkreiptas net tarybos posėdžio metu...
Trumpam grįžkime prie R. Karbauskio atvejo, nes įvairios informacijos, vertinimų, publikacijų ir reportažų ta tema netrūksta. Buvo renginio metu iš valstiečių lyderio pasityčiota ar ne? Ne vienas apžvalgininkas aiškino, kad reikėtų skirti politinę satyrą nuo patyčių, juk humoras politinius lyderius apnuogina, pašiepia gana dažnai. Tačiau R. Karbauskis mano kitaip...
Pastebėjote? Adventas eina į pabaigą, o sekmadienį jau degsime ketvirtąją Advento vainiko žvakę, švęsime Kūčias ir su artimaisiais dalinsimės kalėdaičiu. Tačiau ar po alinančio bėgimo dienų išties džiaugsmingai nusiteikę sėsime prie stalo? Ar tikrai ketvirtoji žvakė į kiekvieno širdį atneš meilę ir neapsimestinę, bet tikrą pilnatvę bei ramybę?
Zenonas iš Ritinių:
