Artėjame prie dar vienos pradžios, 2022-ieji skaičiuoja paskutines dienas. Neįtikėtinai greitai jie praėjo, nors ir vėl jau kad pamėtėjo, tai pamėtėjo.
Metams ritantis į pabaigą, įprasta perversti laikraščių komplektus, surinkti svarbiausius metų įvykius ir peržvelgti, kokios aktualijos nugulė į leidinio puslapius. Skaitau, kad pernai rašiau, jog praėjusieji metai buvo sunkūs, bet įdomūs – jau vadavomės iš karantino gniaužtų, įpratome prie tam tikrų apribojimų, tačiau dabar, rodos, ir to vargo bei nepatogumų nebuvo, o ir šiaip niekas nežinojome, ką pasiūlys ateitis.
Spalio 4-ąją visame pasaulyje minima Pasaulinė gyvūnų diena. Savaitgalį ne tik per rajoną, bet ir per visą Lietuvą nuvilnijo automobiliu vilktos kalytės istorija, tad vargiai būtų geresnė proga pasvarstyti apie žmogiškumą, pilietiškumą ir mūsų gebėjimą užjausti.
Net neabejoju, kad daugelio būsiu nesuprasta, tačiau...
Verbų sekmadieniu prasidėjusi didžioji Velykų savaitė sekmadienį pasieks kulminaciją, švęsime Prisikėlimą, tačiau tuo pat metu dažnas mintimis būsime su Ukraina – niekinama, kankinama, žudoma, prievartaujama. Tiesiog privalome rasti nusiraminimą, net popiežius ragina skelbti velykines paliaubas, tačiau visgi – koks kartais niekingas padaras yra žmogus...
Nors prognozių būta daug ir įvairių, tačiau, ko gero, daugelis svarstėme, kad realus ir toks nuožmus karas visgi nekils. Tačiau kilo. Žiaurus, draskantis širdį ir priverčiantis jausti beviltiškumą, nusivylimą, siaubą. Visgi karas ne tik žudo, jis ir vienija. Nors tos vienybės kaina tikrai per didelė.
2021-ieji skaičiuoja paskutines dienas. Dažnas galbūt jau perbėgame per praėjusias dienas ir apmąstome, kokie metai buvo, ką jie atnešė, ko išmokė ar ką iš mūsų atėmė.
Sakyčiau, jog metai buvo sunkūs. Bet ir įdomūs, toliau keičiantys mūsų mąstymą, mokantys gyventi kitaip. Jei pernai buvo daugybė nežinios, baimės ir daug pirmų kartų dėl naujo ir nepažįstamo priešo – kovido – tai šiemet mes jau drąsesni, išmokę dirbti per nuotolį, įpratę kvėpuoti per kaukes ir vis labiau prisitaikantys prie visą pasaulį keičiančių dalykų.
Tikriausiai būsiu nepopuliari, tačiau... Nepatinka man jau lapkritį puošiamos ir žiebiamos eglės, nepatinka tas vartotojiškumas ir vidinis nerimas, kurį jau jaučiu, ir pradedu abejoti, ar apskritai laukiu švenčių. Skamba desperatiškai, tačiau būsiu atvira – visai norėčiau užmigti ir nubusti jau po Naujų metų, kada visas šis maratonas pasibaigęs.
Artėja ilgasis savaitgalis, Vėlinės, Visų Šventųjų diena – rimties laikas. Tačiau kiek pastaruoju metu mūsų erdvėje solidarumo, elementarios pagarbos vienas kitam? Viršų ima patyčios, pagieža, panieka...
Tokio visuomenės susipriešinimo, koks tvyro pastaruoju metu, nepamenu. Ir čia galima kalbėti daugeliu temų, pirštu besti į bet kurią sritį. Vienas pirmųjų, į galvą šaunančių pavyzdžių – dar rugpjūtį prie Seimo vykęs mitingas, peraugęs į riaušes. Baisu buvo stebėti, kas ten vyksta, kokiomis sąlygomis teko dirbti žurnalistams, kaip elgėsi kai kurie mitinguotojai ir kokie veikėjai apskritai ten griežė pirmaisiais smuikais.
Turbūt ne tik praėjusio savaitgalio, visos savaitės, bet ir kone viso mėnesio „vinimi“ galima įvardinti „Didįjį šeimų gynimo maršą“ – nesvarbu, kurioje barikadų pusėje bebūtum, šis renginys mažai kurį palieka abejingą. Jį palaikantys, jame dalyvavę mušasi į krūtinę esantys už tradicinę šeimą (o kas prieš ją?), kiti net nežino, kodėl prie maršo jungėsi, bet reikia, nes šeima – valstybės pagrindas, gražus renginys, tai negi liksi nuošaly, dar kiti visus šiuos kritikuoja, nesupranta ar stebi ir vertina, kas yra kas.
Ko gero, nesuklysiu įvardijusi, jog pagrindiniai pastarųjų dienų baubai yra Stambulo konvencija, taip pat „AstraZenecos“ vakcinos besikratantys pedagogai ir, žinoma, parašai dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.
Ne, nesigilinsiu nei į pačią Stambulo konvenciją, nei į Žmogaus teisių komiteto pirmininko orientaciją. Dėl konvencijos – kiekvienas lai turi savo nuomonę pagal savo supratimą ir vertybines nuostatas, nors galima paminėti, kad Lietuva šį dokumentą pasirašė 2013 m., tačiau lieka viena iš šešių Europos Sąjungos valstybių taip jo ir neratifikavusi, o bandymai šį klausimą svarstyti Seime kol kas taip ir liko bandymais.
Benita iš Kudirkos Naumiesčio:
