Pasirodo, šiais laikais net ir tai, kas yra etiška, suprantame ir interpretuojame savaip. Apskritai etika apibūdina moralę. Filosofijoje etiškas elgesys yra toks, kuris laikomas geru, deramu ar teisingu kito asmens arba aplinkos atžvilgiu. Tačiau kiek išies to tikro etiškumo aplink mus, o kiek tariamo? Ar tikrai visada nuoširdžiai teisūs garsiai besireiškiantys?
Rodos, neseniai gyvenome šventinėmis nuotaikomis, o nejučia prabėgo pirmasis metų mėnuo. Galvoju, kokiomis mintimis su skaitytojais pasidalinti šįkart, nes nuo paskutinio mano žodžio šioje skiltyje praėjo nemažai laiko, įvyko įvairių susitikimų, pokalbių. Vieni malonesni, kiti mažiau, tačiau tokia darbo kasdienybė.
Kad ir trumpai, visgi norisi pasvarstyti apie politinius viražus ir juose besisukančius veikėjus. Galbūt tą norą inspiravo tai, kad pastaruoju metu vyko net dviejų partijų, konservatorių ir socialdemokratų, susirinkimai, kuriuose dalyvauti buvo pakviesti ir spaudos atstovai. Tai ne naujiena, nes šių partijų susirinkimai daugiau mažiau atviri (tiesa, socialdemokratų susirinkimams besibaigiant keletą kartų esame išprašyti, motyvuota, kad reikia aptarti reikalus ne prie spaudos). Priešinga situacija su kitomis partijomis. „Valstiečių“ durys spaudai užvertos – esame ir visiškai išprašyti iš susirinkimo, yra buvę, kad apie įvykusį posėdį sužinome iš socialinių tinklų nuotrupų. Panašiai ir su Darbo partija. Kai pirmininkė buvo Dinara Gudaitienė, esame dalyvavę keliuose susirinkimuose, dabar šios partijos vairą laiko Ričardas Lekavičius, tačiau apie tai, kad jis tapo pirmininku, sužinojome tik iš socialinių tinklų. Žinoma, kiekvieno teisė, kiek jis nori būti atviras, nors partija ir ne uždara sekta, beje, tas atvirumas prieš rinkimus kažkaip prasimuša...
Savivaldybėje trūksta daugybės kriterijų, kuriais remiantis sprendimus būtų galima kreipti į vieną ar į kitą pusę. Štai, pavyzdžiui, nėra kriterijų, kuriais remiantis būtų atleidžiama arba neatleidžiama nuo žemės mokesčių, nėra kriterijų, pagal kuriuos būtų galima skirti paramą renginiams arba bent jau orientuotis, kokio dydžio ji galėtų būti. Tad taip ir yra, kad vieną kartą vienaip, kitą kitaip...
Kaip pavyzdys viename iš komiteto posėdžių buvo paminėtas atvejis, kad lapkričio 16 d. Šakiuose vykusiam festivaliui „Sielos“ iš savivaldybės prašoma 5 tūkst. eurų paramos. Palyginimui galima paminėti, kad Šakių kultūros centras, kuris 2018 m. buvo pripažintas geriausiu centru šalyje, iš savivaldybės sulaukė (tiksliau, dar tik sulauks) 1,5 tūkst. eurų premijos. Galbūt tai nepalyginami dalykai, bet akivaizdu – kai nėra patvirtintų kriterijų, gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje. Štai ir meras teigė norintis tarybos narių nuomonių, „kiek ir ką mes galime paremti“.
Gaisras Alytuje taip apnuogino centrinės valdžios silpnumą ir apgailėtiną požiūrį, kad net norisi užsimerkti.
Po savaitės (!) Seime sušauktas neeilinis posėdis nelaimei aptarti, kuriame atsistatydinti raginama vidaus reikalų ministrė Rita Tamušunienė net nepasirodė. Posėdyje buvo kviestas dalyvauti ir nelaimės sūkuryje besisukantis, vos ne ugniagesiu dirbantis Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis. Jis atvykti atsisakė, mat vietoj kelionėje praleisto laiko sakė galintis daug darbų padaryti, ir pakvietė parlamentarus pačius įvykio vietoje apsilankyti. Beje, mano asmeniniu pastebėjimu, kaip šis meras reaguoja, kaip tvarkosi, išties pagirtina, pasididžiavimo juo komentarų negaili alytiškiai ir ne tik, bet akivaizdu, kad žiežirbų tarp centrinės valdžios, mero bei įvairių institucijų tik daugėja. Akivaizdžiai ryškėja ir valdžios požiūris, neįgalumas, absurdas.
Paskutines dienas skaičiuoja pirmasis rudens mėnuo, nors ne apie orus ir metų laikus pakalbėti noriu. O apie skustagalvius Seime, kurie vis kvailesniais būdais primena apie save ir verčia jausti gėdą bei darkart susimąstyti: tai kas gi valdo mūsų šalį?
Gal ir nepasakysiu kažko naujo, nes ir respublikinė žiniasklaida šiems poelgiams skyrė vietos, bet visgi.
Kad ir kas svarbaus pastaruoju metu vyko šalyje ar rajone, viską užgožė rinkimai. Jie praėjo, bet emocijų, vertinimų ir jų nagrinėjimo banga dar neatslūgo. Visgi galime pasidžiaugti, kad turime naująjį šalies vadovą ir pirmąją ponią, kurie šalį į šviesesnį rytojų ves artimiausius penkerius metus ir sukurs, kaip žadėjo, gerovės valstybę.
Visi spėjimai, kad turėsime itin intriguojančius rinkimus subliūško, nes žmonių pasitikėjimą pelnęs Gitanas Nausėda buvo akivaizdus lyderis nuo pirmųjų pradėtų skelbti rezultatų. Rinkimų naktis baigėsi, išaušo nauja diena, o su ja atėjo ir nauji iššūkiai. Naujajam šalies vadovui tikrai bus ką veikti, nes reikės ir komandą susiformuoti, stuburo tvirtumą parodyti, dėl Vyriausybės tartis ir apskritai susiprasti, kas yra kas, nes politinės patirties G. Nausėda neturi. Bet jo ramybė, nepartiškumas, matyt, labiausiai ir pakerėjo žmones. Žinoma, yra ir skeptiškai vertinančių, įtarinėjančių, turtus skaičiuojančių, tad įvairiausių panarstymų šiai prie viešumo ne itin pripratusiai šeimai dar teks atlaikyti. Bet susitvarkys.
Sekmadienį – Motinos diena, o štai antradienį – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tai nepalyginamos dienos, kiekviena skirtingai svarbi ir reikšminga...
Galbūt pirmiau nuo profesinės šventės, mat taip jau sutampa, kad laikraštis „Draugas“ leidybos sukaktį minėjo balandžio 25-ąją, o štai ant nosies ir Spaudos diena. Tad ir norisi pakalbėti apie pačią spaudą. Kokia ji yra šiandien?
Akivaizdu, kad ji tikrai ne ta, kuri buvo persekiota, drausta, slaptai platinta. Šiais laikais menksta spaudos vaidmuo. Žinoma, niekur nedingsi, nes tokie laikai, elektroninė žiniasklaida vis labiau užmarštin stumia popierinį laikraštį.
Ko gero, ne be reikalo apie žodį bei jo galią yra daugybė posakių, nes žodis – galingas. Juo galima gydyti, žeisti, skatinti ar menkinti, griauti ir kurti.... Mūsų, žurnalistų, pagrindinė misija žodžiu informuoti. Tačiau šįkart norėčiau pasvarstyti ne tik apie tai...
Štai net Evangelijoje sakoma: „Pradžioje buvo žodis“... Kuriant valstybę taip pat būtent nesuvaržytas ir laisvas žodis buvo bei yra visa ko pamatas ir vertybė. Propaganda irgi aukštai vertina žodžio galią ir noriai naudojasi jos suteikiamomis galimybėmis, nes apgalvotai parinkti žodžiai gali paveikti masinę visuomenės sąmonę, pakreipti žmogaus pasaulėžiūrą. Ne paslaptis, kad dažnas kur kas audringiau reaguoja į piktus, bet ne į gerus žodžius. Net patarlė sako: „Gerą žodį vienas girdi, o piktą šimtai.“ O kur dar įvairūs mėginimai įstatymų pataisomis riboti žurnalistų veikimo laisvę. Kodėl? Ogi todėl, kad žodis galingas...
Prabėgo dar vienas mėnuo. Kas aktualesnio ir įdomesnio įvyko? Mano vertinimu, prioritetų viršūnėn būtų galima rašyti pagaliau įvykusį Gelgaudiškio dvaro sodybos nuomos konkursą, kuris ypač socialiniuose tinkluose ir dabar kelia nemažai diskusijų bei aistrų. O kitas svarbus, daugeliui, deja, nelabai įdomus nenumaldomai artėjančių rinkimų klausimas.
Kodėl deja? Nes nemaža dalis rinkėjų balsuoja net nelabai žinodami – už ką. Kita dalis apskritai neina į rinkimus, nes nemato prasmės. Tad ir išrenka koks trečdalis rinkėjų už visus. Patiko Andriaus Kubiliaus „piktų rinkėjų“ apibūdinimas, kuriems priskiriami tie piliečiai, kurie nusivylę, jaučiasi nereikalingi, bet balsuoja. O už ką? Kaip sako sociologai, o tai rodo ir praktika, kad tokie žmonės dažniausiai renkasi naujus gelbėtojus, nesvarbu, kad jie užsiiminėja populizmu. O juk dažnas kaime gyvenantis net nelabai ir supranta, kad galbūt visai protingai atrodančio politiko lūpomis kalba netiesa. Klausimas, kaip atskirti, protingai pasirinkti. Štai čia uždavinys, kurį mums, atsistojusiems prie urnų, teks išspręsti...
Benita iš Kudirkos Naumiesčio:
