Anuo metu Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą:
„Su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.
Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!’ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.
Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: ‘Ko čia stovite visą dieną be darbo?’ Tie atsako: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė’. Jis taria jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną’.
Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: ‘Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!’ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą.
Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą’.
Bet jis vienam atsakė: ‘Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!’
Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai.“ (Mt 20, 1–16)
Evangelisto Mato perduotame pasakojime apie vynuogyno darbininkus skaitome, jog šeimininkas pirmuosius darbininkus pasamdė anksti ryte, auštant, o paskutiniuosius, kurių niekas kitas nepakvietė, kone vakare – saulėlydžio valandą.
Šiame palyginime atsiskleidžia esminė tiesa: darbuojasi ne vien žmonės, bet ir Dievas, kuris nenuilsdamas eina ieškoti kiekvieno iš mūsų. Jis nelaukia, kol patys pas jį ateisime, netikrina mūsų sugebėjimų ar nuopelnų ir nepasiduoda net tuomet, kai vėluojame atsiliepti.
Dievas pirmasis imasi iniciatyvos. Jėzuje Kristuje jis pats išėjo mūsų ieškoti ir daro tai kiekvieną gyvenimo valandą – visur ir visada, šiapus ir anapus laiko ribų. Dievo meilei niekada nėra per vėlu – jis mūsų nuolat laukia.
Kadangi Dievo širdis yra neišmatuojamai plati, jis visiems atsilygina vienodai – savo meile. Štai gilioji šio pasakojimo prasmė: vėliausiai ir anksčiausiai pakviestiems darbininkams sumokama tiek pat, nes Dievo teisingumas pranoksta žmogiškąjį.
Žmogiškasis teisingumas reikalauja duoti kiekvienam tai, ko jis nusipelnė. O Dievo teisingumas neskaičiuoja meilės pagal mūsų pasiektus rezultatus, laimėjimus ar praradimus. Dievas mus myli besąlygiškai ir neatlygintinai tiesiog todėl, kad esame jo vaikai.
Palyginimas atskleidžia dar vieną, galbūt skaudžiausią pusę – ji glūdi ne šeimininko, o pirmųjų darbininkų širdyje. Jie nemurma dėl to, kad jiems buvo neteisingai atlyginta, mat gavo lygiai tiek, kiek sutarta. Jie murma dėl to, kad kiti gavo tiek pat, nors, jų manymu, to visiškai nenusipelnė.
„Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?“ – klausia šeimininkas. Tai klausimas, adresuotas ir mums, kai mūsų pačių širdis susitraukia išgirdus, kad Dievo gailestingumas gali apkabinti net tuos, kuriuos mes patys būtume nurašę.
Galbūt didžiausias šio palyginimo iššūkis yra ne tai, ar Dievas gali išgelbėti visus, o tai, ar mes patys sugebame tuo džiaugtis. Visuotinis išganymas nėra pigus paguodos receptas, kuris nuvertina mūsų kasdienį pasirinkimą tarp gėrio ir blogio – palyginimas juk nesako, kad visi darbininkai dirbo vienodai; jis sako, kad meilė, kuria atlyginama, yra viena ir ta pati.
Viltis, kad galiausiai niekas nebus prarastas, neatleidžia mūsų nuo atsakomybės eiti į vynuogyną ir dirbti nuo pat ryto. Ji tik primena, kodėl verta ten eiti: ne iš baimės, o iš pasitikėjimo Šeimininku, kurio gerumas visada didesnis, nei mes drįstame tikėtis.
Parengė br. Ramūnas
Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
