Broliai ir seserys! Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2, 5–11)
Šio sekmadienio Žodžio liturgijoje skambantis apaštalo Pauliaus kristologinis himnas Laiške filipiečiams dažnai suprantamas tiesiog kaip gražus dvasinis paraginimas būti nuolankiems. Tačiau gilesnis žvilgsnis į šį tekstą atveria įspūdingą dvasinę perspektyvą, kurią nemažai reikšmingų ankstyvosios Bažnyčios mąstytojų vadino apokatastaze (gr. apokatastasis) – visuotiniu visos kūrinijos sutaikinimu su Dievu.
Šis himnas prasideda radikaliu Dievo judesiu – kenoze, arba savęs apiplėšimu. Kūrėjas nestebi pasaulio kančios iš saugaus transcendentinio atstumo, bet Jėzuje Kristuje priima tarno išvaizdą ir nusileidžia į pačią tamsiausią bei gėdingiausią žmogaus egzistencijos vietą – kryžiaus mirtį.
Apaštalas Paulius nubrėžia neįtikėtiną išganymo mastą, apimantį tris sferas – dangų, žemę ir požemį. Senovės mąstyme tai reiškė visą egzistuojančią visatą, nepaliekant jokios užmirštos erdvės. Tai liudija, kad kūrinijoje nebėra tokios moralinės bedugnės, dvasinio nuopuolio ar užmaršties kampelio, kurio nepasiektų Dievo šviesa.
Tradicinė (dualistinė) teologija piešia dramatišką, bet giliai ydingą pasaulio pabaigos vaizdą: šlovingas Kristaus sugrįžimas laikų pabaigoje kūriniją padalija į dvi amžinas karalystes – dangų ir pragarą.
Šiame kontekste teiginys, kad Kristus pasiekė visišką pergalę, tampa labai sąlyginis. Tai labiau panašu į kompromisą, kai puolę kūriniai – angelai ir žmonės – nėra Dievo meilės išgydomi ir perkeičiami, o tiesiog izoliuojami amžiname kalėjime.
Bet apaštalo Pauliaus užrašyta Kristaus giesmė Laiške filipiečiams meta radikalų iššūkį šiam dualistiniam mąstymui ir pateikia rimtų argumentų, pagrindžiančių visuotinį išganymą.
Svarbiausia takoskyra tarp apokatastazės ir tradicinio aiškinimo slypi eilutėje: „kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“ (Fil 2, 10–11).
Tradicinis mąstymas, siekdamas išlaikyti amžinojo pragaro idėją, griebiasi „priešų parklupdymo“ teorijos. Teigiama, kad pasmerktieji po žeme (ir patys demonai) bus priversti klauptis prieš Kristų iš baimės, pripažindami jo galybę, bet ne jo meilę.
Vis dėlto toks skaitymas sugriūva susidūrus su esminiu bibliniu klausimu: ar prievartinis aktas iš viso gali būti „Dievo Tėvo šlovei“ (Fil 2, 11)?
Graikiškas žodis doxa (liet. „šlovė“) Šventajame Rašte nėra tiesiog autoriteto ar galios demonstracija. Biblijoje doxa beveik visada susijusi su laisvu ir džiaugsmingu Dievo grožio, gėrio ir tiesos pripažinimu. Tai atsakas į apreikštą tobulybę. Grožis negali būti primestas prievarta – jį galima tik pamatyti ir juo gėrėtis.
Jei kūriniai po žeme priklauptų tik verčiami brutalios jėgos, grieždami dantimis ir slapta nekęsdami savo Kūrėjo, tai nebūtų Dievo šlovė. Priešingai – prievartinis nusilenkimas priešo akivaizdoje nugalėtoją ne šlovina, o žemina.
Žemiškieji tironai ir diktatoriai reikalauja prievartinio klūpėjimo, nes jiems rūpi tik išorinis paklusnumas ir baimė. Tačiau Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8). Jei Visagalis tenkintųsi prievartiniu pasidavimu iš baimės, jis prilygtų žemiškam tironui.
Amžinasis pragaras, kuriame milijardai sielų būtų amžinai užrakintos beprasmiškoje neapykantoje ir kančioje, būtų ne Dievo šlovės, o jo kūrybinės ir gelbstinčios meilės pralaimėjimo paminklas.
Be to, filologinis lygmuo tik patvirtina šią įžvalgą. Graikiškas veiksmažodis exomologēsetai (liet. „išpažinti, šlovinti“) Septuagintoje (Senojo Testamento vertime į graikų k.) ir Naujajame Testamente yra vartojamas nusakyti džiaugsmingam, dėkingam išpažinimui, kylančiam iš širdies pilnatvės.
Šį argumentą galutinai įtvirtina paties Pauliaus taisyklė: „nė vienas negali ištarti: ‚Jėzus yra Viešpats‘, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Jei „kiekvienos lūpos“ išpažįsta Jėzų kaip Viešpatį, tai gali vykti tik Šventosios Dvasios veikimu. O kur veikia Dvasia, ten yra laisvė, o ne prievarta.
Šis kristologinis himnas nepalieka vietos dualistinei baigčiai. Kristaus nusileidimas į pačią žemiausią būtį – iki kryžiaus mirties – turėjo vienintelį tikslą: pasiekti patį egzistencijos dugną, kad iš ten pakeltų visą pasaulį. Kristaus išaukštinimas nėra tik jo asmeninė pergalė – tai kartu su juo kylančios ir atkuriamos visos kūrinijos judesys.
Vadinasi, tikroji Dievo doxa sušvis tik tuomet, kai visa kūrinija – be jokių išimčių ir be jokios prievartos – laisvai ir su meile pripažins Jėzų savo Viešpačiu. Tik tokia visiškai sutaikyta ir atkurta visata gali būti tikroji „Dievo Tėvo šlovė“.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
