Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo.
Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis.
Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.
Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“ (Mk 16, 1–7)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Šiandien visame pasaulyje skamba prieš du tūkstančius metų iš Jeruzalės ataidintis skelbimas: „Jėzus iš Nazareto, nukryžiuotasis, prisikėlė!“ (plg. Mk 16, 6). Bažnyčia iš naujo išgyvena tą nuostabą, kurios buvo kupinos moterys, pirmąją savaitės dieną auštant nuėjusios prie kapo. Jėzaus kapas buvo užverstas dideliu akmeniu.
Ir šiandien sunkūs, pernelyg sunkūs, akmenys slegia žmonijos viltis: karo akmenys, humanitarinių krizių akmenys, žmogaus teisių pažeidimų akmenys, prekybos žmonėmis akmenys... Ir mes, kaip Jėzaus mokinės moterys, klausiame vieni kitų: „Kas gi nuritins šiuos akmenis?“ (plg. Mk 16, 3).
Ir štai Velykų ryto atradimas: tas akmuo, tas didysis akmuo, jau nuverstas. Moterys stebisi ir mes stebimės. Jėzaus kapas atidarytas ir tuščias! Čia viskas ir prasideda. Nuo to tuščio kapo prasideda naujas kelias, kurį ne mes, o tik Dievas galėjo nutiesti: gyvybės kelias, kai aplinkui mirtis, taikos kelias karų apsuptyje, susitaikymo kelias, kai aplink neapykanta, brolybės kelias ten, kur priešiškumas.
Jėzus Kristus prisikėlė ir tik jis vienas gali nuritinti akmenis, užverstus ant kelio į gyvenimą. Iš tiesų jis, Gyvasis, yra kelias: gyvenimo, taikos, susitaikymo, brolybės kelias. Jis atveria mums žmogiškai neįmanomą praėjimą, nes tik jis prisiima pasaulio nuodėmę ir atleidžia mūsų nuodėmes.
Be Dievo atleidimo tų akmenų nebūtų įmanoma nuversti. Be nuodėmių atleidimo neįmanoma išeiti iš uždarumo, išankstinių nusistatymų, įtarinėjimų, įsivaizdavimo, kad galime patys sau atleisti ir kaltinti kitus. Tik prisikėlęs Kristus, atleisdamas mums nuodėmes, atveria kelią į naują pasaulį.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
