Paskendo arkliai ir rogės. 1930 m. gruodžio pabaigoje Šakių val. Tamuliškės k. gyv. Gudaitis, gerai įsilinksminęs, važiavo namo ir nuklydęs nuo kelio įvažiavo į prūdą arti Šakių m. Arkliai ir rogės paskendo, o pats Gudaitis stebuklingai išsigelbėjo. Atėjęs policijon tą patį vakarą jis pranešė, kad įvažiavęs į Siesartį (upelis). Policija Siesartyje arklių nerado. Ant rytojaus savo pranešimą atšaukė ir paaiškino, kad arkliai būsią pabėgę. Tik šiomis dienomis viskas paaiškėjo, kai prūde ledą iškritus buvo rasti arkliai ir rogės. („Suvalkietis“, 1931 01 18, p.5)
Būtų gerai vėl susirūpinti. Jau pernai Šakių miesto valdyba buvo įsakiusi visiems naujojo miesto gyventojams, kurių žemės sklypai prieina prie gatvių, padaryti šaligatvius. Už įsakymo neišpildymą nustatytu terminu buvo numatyta gana didelė pabauda ir miesto valdyba buvo nustačius pati neklaužadų sąskaiton nutiesti šaligatvius. Bet nusistatymai nusistatymais ir paliko. Kas paklausė, tas padarė šaligatvius, o kas ne, tai ir po šiai dienai nematyti. Tuo tarpu kiti gyventojai turi braidyti per didžiausius purvynus, kurių Šakiuose šią žiemą iki ausų. Būtų gerai, kad miesto valdyba vėl tuo klausimu susirūpintų ir priverstų visus sklypų savininkus, kurie dar šaligatvių nepadarė, juos padaryti. („Suvalkietis“, 1932 01 17, p.5)
Amžinas „invalidas“. Jau keletas metų, kaip Šakiai turi elektros šviesą. Kultūringa tai pramonė, bet Šakiai ja džiaugtis negali. Pirmiausia žmogus nesi tikras, kad kiekvieną minutę elektra užges, nes tuo pat jos užgimimo iki dabar ji pas mus – „Amžinas invalidas“. Nors už kilovatvalandą imama po 1,50 centrų, vis dėlto tos gesimo ligos niekas rimtai negydo. Kita sunki Šakių elektros liga yra šviesos nevienodumas – mirkčiojimas. Ponai elektros savininkai, duokite mums gerą šviesą. Jūs brangiai lupate, bet neduodate kainai atitinkančios prekės. Apšvieskite visą miestą, nes yra gatvių, kur gyventojai elektra negali naudotis. Išsklaidykite nepasitikėjimą jūsų elektra, kas nereikėtų tiek daug žvakių atsargoje laikyti. Jeigu ilgiau šitokia padėtis tęsis, tai atsiras tokių būdų koncesijai nutraukti, apie kuriuos jūs dar nė nepagalvojote. („Suvalkietis“, 1932 01 17, p.5)
„Patricijai“ ir „plebėjai“. Kadangi bažnyčia Šakiuose nedidelė, tai pamaldų metu žmonių gerokai prisikemša. Žinoma, nemalonu stumdytis su apdulkėjusiais „plebėjais“ parteryj: užtat Šakiuose yra susidaręs „patricijų“ pulkelis, kurie turi teises pamaldų metu sėdėti už grotelių, visai šalia didžiojo altoriaus, tuo tarpu, kai visi pliksermėgiai iš ten zakristijono maloniai išprašomi. Kažin ar negeriau būtų, kad malonusis zakristijonas ir tuos „patricijus“ iš ten pakviestų į parterį „vargelio vargtų“. Tuomet visi labiau susiprastume, pamatytume, kad per ankšta, tuoj ir naujintelaitę bažnyčią pasistatytume, nes dabar šis darbas mums baisiai sunkiai eina. („Suvalkietis“, 1932 01 17, p.5)
Lekėčiuos robakso rezultatas. Mūsų kaimo skardinio stogo ir raudonų kaminų namo savininko duktė, kuri serga naujoviškų kojinių mada ir dėvi trumpą, oranžinės spalvos suknelę su tinklu ant galvos, rodos, trūkus ir nesurišta suruošė vieną gražią žiemos naktį po žvaigždėmis robaksą. Šventadienio vėlų vakarą pirkioje kvepėjo skanūs plyskai, bet... Bet tarp tėvelių prasidėjo karšti „disputai“. Neužtenkant argumentų žodžiu, rezultate ištremta jauna duktė į svetimą valsčių „ant kazionos duonuos“. O vis dėlto tėvelių gražiai auginta... Dabar ji pikta, kad laikraštin pateko, ir nežinodama tikrojo korespondento, užsipuola ant netikrų žmonių: žada net savo garbės didumą duot spręst „sūduose“. Gaila, kad vargšė nežino, jog kiti su spauda kovoja dar baisesnėmis priemonėmis ir nieko nepeša. („Suvalkietis“, 1932 01 17, p.5)
Eduardas iš Griškabūdžio:
