Slavikietis, išskirtinio Kurynės dendrologinio parko įkūrėjas Zigmas Naujokaitis spalio 1-ąją šventė garbingą 90-ies metų jubiliejų. Šia proga kraštotyrininką, dendrologą skubėjo pasveikinti ir seniūnijos bei bendruomenės atstovės.

Slavikų seniūnei Ritai Grigaitienei jubiliatui rišant simbolinę juostą, jis pats juokavo, kad į ant juostos išaustus skaičius galima žiūrėti iš kitos pusės ir bus ne 90, o 60, tad ir ta sukaktis, juokauja jis, ne tokia solidi. Z. Naujokaitis toliau šmaikštauja, kad visgi tų metų nemažai.

„Pats stebiuosi, kaip tiek sulaukiau. Nu, neplanavau“, – sako jis ir priduria, kad vaikystėje daug sirgo, buvo gana silpnas, bet vėliau ir mokslus baigė, o ir dabar netrūksta nei minčių, nei idėjų.

Tiesa, ir iki šiol nudirbti darbai kalba už save, dėmesį sveikindama Z. Naujokaitį atkreipia bendruomenės centro pirmininkė Renata Baltrušaitienė. Juk apie 1993-iuosius metus Z. Naujokaitis planavo tik šiek tiek sutvarkyti šilelį, o palengva palengva viskas išaugo į vienintelį tokį parką visoje Zanavykijoje, kuriam suteiktas botaninio gamtos paveldo statusas, o Aplinkos ministerija jį įrašiusi į saugomų teritorijų registrą. Negana to, jis ir entuziastingas kraštotyrininkas, savo klėtelėje yra įrengęs muziejų, o neseniai visuomenei pristatyta ir jo bei sūnaus išleista knyga „Iš  Slavikų krašto praeities“.

„Dabar labai norėčiau parke dekoratyvinių akcentų padaryt. Ten prie vartų stovi razbaininkas rėplys, darau Baublį, planuose yra šv. Onos paminklas ar statula, juk Slavikai – šv. Onos parapija. Noriu padaryt aitvaro lizdą, meškos trobelę miškelyje, jeigu pavyks, drakono urvą... Idėjų yra“, – mintimis ir vizijomis dalijasi jubiliatas.

Nors jo artimieji ir jis pats yra įsikūręs Kaune, bet iki lapkričio būna čia, Slavikuose, kur jo širdis, tik savaitgaliais vyksta į laikinąją sostinę. Visai neseniai, sako, sugriuvo jo „žiguliukas“, su kuriuo ir atvykdavo į Slavikus, tad dabar važiuoja su autobusais.

„Pasirodo, visiškai įmanoma ir su tais autobusais, o šitokiam amžiui keisti mašiną jau negalima, nepavažiuosi. Man ir duktė sako – imk mano, važiuok, bet ne tas, jau nesidaro“, – sako guvumu stebinantis senjoras.

Visgi po „Ilgiausių metų“ jis susigraudina, kad neturi kam parko palikti.

„O kas žiūrės, kam paliksiu, kai numirsiu?“ – rūpinasi 90-metis ir sako, jog sūnus yra kunigas ir jo prioritetas knygos, o dukra esą turinti savų rūpesčių ir ne jo parkas jai galvoj.

Gurkšnojant kavą Z. Naujokaitis pasakoja, kad jis ne iš eilinės giminės – mamos tėvas buvęs knygnešys (Jonas Povilaitis) ir labai žandarus mokėdavo užkalbėti, pavaišinti, tai paskui jiems prisivaišinusiems, sako, jau ne knygos rūpėję. Tėvas buvo Slavikų valsčiaus viršaitis, tačiau nei savo giminės praeitimi, nei paties pasiekimais per daug nesididžiuoja ir nesureikšmina.

„O ką čia“, – sako Z. Naujokaitis ir priduria, kad nors prieš savaitę 90-metį atšventė giminės susitikimo metu, bet saviškių slavikiečių sveikinimų sulaukti buvo ir malonu, ir netikėta.