Mes turime bėgimo, dviračių maratonus, tačiau Šakių viešoji biblioteka rugsėjį pakvietė pasinerti į rašymą ir dalyvauti Kūrybinio-terapinio rašymo dirbtuvėse bei rašymo maratone. Dirbtuvių dalyviai rašė tekstus, kurie buvo skelbiami „Facebook“ paskyroje, o baigiamojoje dalyje rugsėjo 24 d. rajono bibliotekų darbuotojai, pedagogai, moksleiviai dalyvavo rašymo maratone. Pusantros valandos rašė, dar maždaug tiek pat skaitė tai, ką parašė. Kiekviename žingsnelyje juos lydėjo psichologė-psichoterapeutė, kūrybinio ir terapinio rašymo dirbtuvių rengėja, rašymo maratono pradininkė Lietuvoje Inga Juodkūnė.

Galbūt rašymas yra neišnaudota erdvė Lietuvoje. Dažniausiai rašome darbo reikalais arba tyliai, arba įrašus paskelbiame savo „Facebook“ paskyroje.

Šakių viešoji biblioteka tris ketvirtadienius iš eilės kvietė rašyti nuotoliniu būdu ir dalyvauti Kūrybinio terapinio rašymo dirbtuvėse. Dalyviams buvo pateiktos užduotys, pavyzdžiui, parašyti tekstą (istoriją, prozą, eilėraštį, novelę ir pan.), kuris gimsta žvelgiant į šviesą, sukurti tekstą apie Sudargo piliakalnius, žvelgiant į fotografiją. Tekstai buvo įdėti „Facebook“ paskyroje, todėl buvo galima skaityti kitų dalyvių tekstus, komentuoti, dalintis pastebėjimais. Savo mintimis apie atliktą užduotį ir parašytus tekstus dalinosi psichologė-psichoterapeutė, kūrybinio ir terapinio rašymo dirbtuvių rengėja, rašymo maratono pradininkė Lietuvoje I. Juodkūnė.

Praėjusį ketvirtadienį penkiolika dalyvių panoro gyvai dalyvauti rašymo maratone, kurį ir vedė I. Juodkūnė, ji tokį maratoną rengia jau penkioliktą kartą. Pasak viešnios, rašymo maratonas yra laisvuoju rašymu grįstas laikas, kur žmonės grupėje susirenka rašyti. Kas tai yra laisvasis rašymas? Pasak I. Juodkūnės, tai kelias į pasąmoninį minčių srautą, tam tikra meditacijos forma, kai leidi rankai užrašyti tai, kas kyla mintyse, nekreipti dėmesio į gramatiką, skyrybą, nekontroliuojant nei rašymo, nei savęs.

„Lituanistams yra sunkiausia rašyti laisvuoju rašymu, nes kol ateina mintis, jinai būna iškoreguota ir redaguota. Aš rašant jiems labai linkiu tą vidinį kritiką tas kelias valandas kažkur uždaryti“, – patarimų negailėjo I. Juodkūnė.

Viešnia taip pat kvietė kas rytą neribotą laiką parašyti tris puslapius, taip vadinamus rytinius puslapius, kuomet rašai, kas šauna į galvą – mintis, darbus, skundus, svajones ir pan. Ji taip be pertraukos rašė 80 dienų. Tokių rytinių puslapių privalumai – atsiblokuoja tavo kūrybiškumas, gali prieiti gerų sprendimų, o ir galva tampa šviesesnė.

„Rašymo maratonas yra daugiau terapinis rašymas, o ne kūrybinis. Čia svarbu nesustoti ir leisti sau rašyti. Kuo daugiau leisti sau eksperimentuoti su rašymu ir patikėti, kad esi rašytojas“, – kalbėjo rašymo maratono pradininkė Lietuvoje I. Juodkūnė.
Rašymo maratonas susidėjo iš šešių sesijų, pirmoji truko penkias minutes gryno rašymo, antra – dešimt, po to – penkiolika, paskutinė – 25 minutės gryno rašymo.

Bibliotekoje įsivyravo tyla, dalyviai palinko prie popieriaus lapų, kuriuose vingiavo žodžiai, mintys.  Tiesa, per kitas rašymo sesijas dalyviai rašyti galėjo bet kurioje bibliotekos erdvėje. Pirmąsias penkias minutes jie atsidavė minčių srautui pasitelkdami atraminius žodžius – „Aš esu rašytojas...“ Kitų sesijų temoms pasitelkė eilutes iš knygų ar iš kortelių su paveikslėliais.

Rašymo maratone dalyvavo ir šių eilučių autorė. Pirmoji sesija nebuvo lengva, kažkas vis neleido išgirsti savo tikrųjų minčių ir žodžių.

Rašymo maratono metodą atrado populiari amerikiečių rašytoja Natalie Goldberg, kuri tvirtino, kad ne tik reikia rašyti, bet galima ir skaityti. Todėl per rašymo maratoną dalyviai dalį laiko rašė, o kitą dalį garsiai skaitė (kiek kam norisi), ką parašė. Labai įdomi patirtis – skaityti, ką parašiau, klausyti, ką parašė kiti.