Knygnešystė – Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš lietuviškos spaudos ir lotyniškų rašmenų draudimą, carinės Rusijos vykdytą 1864–1904 metais. Knygnešiai lietuvišką spaudą slapta gabeno į Lietuvą iš tuometinės Mažosios Lietuvos ir platino po visą kraštą, rizikuodami savo laisve, gyvybe. UNESCO knygnešystę pripažino unikalia ir pasaulyje analogų neturinčia veikla, o kovo 16-oji paskelbta Knygnešio diena. Ši diena – graži proga priminti visuomenei mūsų krašto šviesuolius. Šį kartą pasakojame apie knygnešius Juozą ir Antaną Švedus iš Griškabūdžio valsčiaus.

Žodis „knygnešys“ sunkiai išverčiamas į kitas kalbas. Jo reikšmę galima tik nusakyti ir paaiškinti. Sunku pasakyti, kiek knygnešių buvo Zanavykijoje, bet šis pasakojimas apie mažiau žinomą knygnešį, Juozą Švedą, gyvenusį Griškabūdyje,  mat vietinių istorikų minimas tik jo brolis Antanas Švedas.

Prisiminimais, išgirstais iš mamos apie senelį knygnešį Juozą, dalinasi jo anūkė, kraštietė, gimtosios kalbos mokytoja, kraštotyrininkė Vida Švedaitė, šiandien gyvenanti Jurbarke.

„Dažnai pagalvoju, ar sugebėsiu perteikti mamos prisiminimus apie senelį. Ar atliksiu savo pareigą, įprasmindama jo darbus“, – pokalbį pradeda kraštietė.

Ji pasakoja, kad istoriją apie knygnešį senelį iš mamos išgirdo, kai jau dirbo mokytoja, pradėjo domėtis kraštotyra. Anot V. Švedaitės, mama ir patėvis net ir giliu sovietmečiu kalbėdavo apie laisvą Lietuvą ir knygnešį J. Švedą. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1992 m. jos tėvai tapo Lietuvos Sąjūdžio dalyviais.

Moters senelis J. Švedas gimė 1863 m. Bliuviškių kaime, netoli Griškabūdžio, valstiečių šeimoje. Buvo vienas iš devynių vaikų.

„Jiems anksti savo rankomis teko pelnytis duoną. Senelis apsigyveno Griškabūdyje pas dėdę Adomą, kuris jį leido mokytis. Būdamas gabus, senelis išsimokė vargonininku. Vargonuodavo Griškabūdžio bažnyčioje, o spaudą ir maldaknyges nešė iš Tilžės. Jis gerai mokėjo lenkų, rusų, vokiečių kalbas. Jo parneštas knygas daugiausiai platino brolis Antanas. Daug spaudos patekdavo pas Joną Jablonskį. Mama pasakojo, kad Griškabūdžio miestelyje prie klėties sėdėdavo tėvas su Jablonskiu ir kalbėdavo. Senelis bendravo ir su Vincu Kudirka, juos siejo muzika“, – pasakoja kraštietė.

J. Švedas už knygų gabenimą ir revoliucinę veiklą buvo suimtas. Sėdėjo Gardino ir Smolensko kalėjimuose.

„Iš Smolensko senelis grįžo pėsčiomis. Kalėjimai ir persekiojimai atsiliepė jo sveikatai. Paskutinius metus jį slaugė žmona, mano senelė Onutė. Senelė buvo jautri, rūpestinga. Senelis net sunkiai sirgdamas nemėgo guostis. Mirė 1937 m., palaidotas Griškabūdžio kapinėse. Šiemet, vasario 14 dieną, sukako 85-eri metai nuo jo mirties. Visas jo gyvenimas buvo tarnystė knygai ir muzikai“, – sako knygnešio vaikaitė.

Šiandien V. Švedaitė rodo išsaugotą senelio pasą. Ši moteriai brangi relikvija – mažutė popierinė knygelė, kurios viršelyje – užrašas „Pasas“, o galiniame puslapyje Gediminaičių stulpai bei vienintelė išlikusi senelio nuotrauka. Pasas išduotas 1920 m. balandžio 13 d. Dokumente pažymima, kad paso gavėjas gimė Šakių apskrities Griškabūdžio valsčiuje, Bliuviškių kaime, ten ir gyvena. „Užsiėmimas – Daržininkas, tikyba – R. Katalikas, tautybė – Lietuvys“, – rašoma pase.

„Mama su tėčiu apsigyveno Vilkaviškio rajone, Keturkaimyje. Sodyboje ir radau lagaminą, kuriame buvo Lietuvos trispalvė, knygos, įvairūs dokumentai ir senelio pasas. Domėjausi kraštotyra, todėl keletą dalykų pasiėmiau. Ką pasiėmiau, tas ir išliko, nes vėliau sodybą išplėšė“, – pasakojo kraštietė.

Pasiteiravus, kodėl apie senelio J. Švedo knygnešystės veiklą nėra užsimenama krašto leidiniuose, pašnekovė prisimena: mama sakiusi, kad senelis draudė apie tai kalbėti ir nenorėjo viešumo.

Kraštietė V. Švedaitė 42-ejus metus atidavė pedagoginiam darbui, o dabar mėgaujasi užtarnautu poilsiu. Ji iškart po vidurinės mokyklos pradėjo dirbti mokytoja. Biologijos ir chemijos mokė ir mūsų rajone: Slavikuose, Beržynuose, Prancuose. Vėliau Vilniaus pedagoginiame institute baigė lituanistiką. Paskyrimą jauna specialistė gavo į Jurbarko rajono Varlaukio tuometinę aštuonmetę mokyklą, kurioje dėstė lietuvių kalbą, rinko kraštotyrinę medžiagą, dirbo su jaunaisiais maironiečiais. Kraštietė pripažįsta, kad trauka lietuvybei, gimtajai kalbai – iš knygnešio senelio. Jos mama, išsaugojusi knygnešio atminimą, sulaukusi gražaus 93-ejų metų amžiaus, Anapilin iškeliavo 2014 m.

Svečiuojantis pas V. Švedaitę, ši užsiminė, kad norėtų, jog Sodybų gatvę Griškabūdyje, kur gyveno jos senelis knygnešys J. Švedas, pavadintų knygnešių vardu.

„Praėjo daug metų. Mažai beliko obelų, sodintų mamos ir senelio, nebėra klėties, ant kurios slenksčio sėdėdavo senelis su draugais. Dabar iš sodybos beliko tik senas susmigęs namelis“, – nostalgiškai užbaigia pokalbį moteris.

Leidinyje „Šakių krašto knygnešiai“ rašoma apie A. Švedą, gimusį 1858 m. Bliuviškių kaime. A. Švedas Griškabūdyje baigęs pradinę mokyklą, mokęsis vargonauti. Nuo 1874 m. tapo Višakio Rūdos parapijos vargonininku. Iš Nemirų kaimo ūkininko Jono Kudirkos gavęs pundą lietuviškų knygų, pradėjo jas platinti. 1879 m. persikėlė vargonininkauti į Griškabūdį. Draugavo su J. Jablonskiu, iš jo gaudavo „Aušros“ laikraščių, kuriuos platino tarp patikimų žmonių. Dažnai vykdavo į Naumiestį, iš kur parsiveždavo lietuviškų knygų. Knygas ir laikraščius slėpdavo vargonuose ir varpinėje. Mirė 1930 m.

Šiandien Švedų tėviškę Vidgiriuose mena bliuviškiečių iniciatyva pastatytas koplytstulpis.