Vinco Kudirkos muziejuje Kudirkos Naumiestyje atidaryta Lietuvos nacionalinės premijos laureato, dailininko Petro Repšio paroda „Mano Tėvynė“. Joje pristatoma 70 eksponatų: litografijų, piešinių ir ofortų ciklai, kaligramos, reljefas „Žuvusioms baltų gentims“, medaliai bei studijų laikų tapybos darbas „Autoportretas su mama“.

„Šio iškilaus Lietuvos dailininko darbų paroda Kudirkos Naumiestyje – tai dovana šio krašto žmonėms Sūduvos metų proga, taip pat visiems, neabejingiems dailininko kūrybai. Pavadinimą parodai davė dailininko litografijų ciklas „Mano Tėvynė“. Manau, šiandien ir šis pavadinimas Ukrainos karo kontekste, kaip ir mūsų Laisvė, skamba visai kitaip“, – atidarydama parodą kalbėjo Vinco Kudirkos muziejaus vedėja Vida Endriukaitytė.

P. Repšys – Lietuvos dailės klasikas, pagal išsilavinimą grafikas. Dirba įvairiose dailės srityse: piešia, raižo metalą, lipdo medalius, plaketes ir skulptūras, skobia medžio reljefus, tapo, auksuoja.

„Parodą Kudirkos Naumiestyje rengėme galvodami ir apie vietą, ir apie salę. Pirmiausiai norėjome pristatyti ciklą „Mano Tėvynė“, kuris atsirado gana niūriomis sovietmečio sąlygomis – 1969–1972 metais. P. Repšys Tėvynę suvokia per labai asmeninę prizmę: nuo kryžiuočių rugiuose slapstosi Petro žmona Viktorija (kompozicija „Lietuvių kovoms su kryžiuočiais atminti“), sūnui Algirdui dedikuota mįslinga scena „Trimetis Algirdas, sapnuojantis rugiapjūtę Žiemgalijoje“, – pasakoja parodos kuratorė, prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė.

Atskira parodos dalis yra skirta ikikrikščioniškosios Lietuvos istorijos ir papročių apmąstymams: pristatomas žymiausias P. Repšio darbas – kenotafas – simbolinis antkapis „Žuvusioms baltų gentims“, kuriame skaitome prūsų ir kitų baltų genčių žodžius. Parodoje galima išvysti ir piešinius iš etnologinių impresijų ciklo „Vaikų žaidimai“ (1992), „Užgavėnės“ (1992), taip pat knygų iliustracijas Sigito Gedos vaikų poezijos rinkiniui „Užmigę žirgeliai“ (1970), liaudies pasakoms „Eglė žalčių karalienė“ (1967) ir „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“ (1971). Visus šiuos Repšio vaizdinius įkvėpė senieji lietuviški tikėjimai, ritualai, papročiai, su jais susiję žaidimai ir žodinis folkloras.

„Pavyzdžiui, piešdamas ir ranka rašydamas pasaką apie Elenytę ir Joniuką aviniuką jis sąmoningai siekė, kad sovietų Lietuvos vaikai suprastų, kas yra graži knyga, išmoktų vertinti knygos visumos estetiką, ne vien paveikslėlius“, – pasakojo G. Jankevičiūtė.

Ji kvietė atkreipti dėmesį į tai, koks yra svarbus P. Repšiui grožis. Santykį su grožiu geriausiai perteikia menininko meilė gėlėms. Anot paties P. Repšio, gėlės jam nušviesdavo gyvenimą labai sunkiais, skurdžiais pokario metais, kai mama, kuri visada sunkiai dirbo, rasdavo laiko gėlių darželiams. Prisimindamas mamą, P. Repšys iki šiol puoselėja gėlių darželį prie savo namų.

„Dar studijuojant sukurtas Repšio tapybos darbas „Autoportretas su mama“ (1966), dovanotas rašytojai Aldonai Liobytei, buvo saugotas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Jame naiviojo meno paveikta stilistika sukurta alegorija – su liūtu kovojantis karžygys, perteikiantis jaunatvišką maksimalizmą, tikėjimą būsimomis gyvenimo pergalėmis. Paveikslą gaubia stebuklinė nuotaika, jame smagu įsižiūrėti į smulkius fantastinius augalus ir kitas detales“, – pasakojo parodos kuratorė.

Menininko P. Repšio parodoje pristatomi ir autoriaus sukurti medaliai, skirti įamžinti svarbiems įvykiams ir asmenybėms: Žalgirio mūšiui, pirmiesiems trėmimams, partizanų 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijai, Martynui Mažvydui ir kitiems.

Į parodos pristatymą gausiai susirinkę lankytojai turėjo parodos autoriui ir klausimų. Paklaustas apie paminklo Sigitui Gedai likimą, P. Repšys atsakė, kad kol kas tiek Vilniuje, tiek Veisiejuose paminklo statybos darbai sustoję tai dėl derinimo, tai dėl lėšų stokos. Parodos lankytojus domino ir ciklas „Vaikų žaidimai“.

„Mes tuos visus žaidimus žaisdavome... Aš dabar nežinau, ką vaikai žaidžia...“ – nedaugžodžiavo parodos autorius savo ruožtu teiraudamasis, kas lankytojus atvedė į susitikimą su juo.

Atsakydama dailininkė Adelė Liepa Kaunaitė prisipažino, kad P. Repšys yra pastebėjęs jos darbus, o dailininkas Mindaugas Pauliukas pasidžiaugė buvęs P. Repšio studentas.

Paklaustas apie artimiausią meno sritį, parodos autorius tikino vienos išskirti negalintis, o svarbiausia, kad niekada nevaizdavo ir nevaizduoja to, kas priešinga jo įsitikinimams.