Prieš ketverius metus debiutinį romaną „Mergina po vidurnakčio“ išleidusi kraštietė šiuo metu pluša prie naujo kūrinio, kuriame rašoma ir apie Šakius. G. Grigėnaitės nuotr.
Valenčiūnų kaime užaugusią Editą Puskunigytę šiandien literatūros gerbėjai pažįsta kaip vieną unikaliausių jaunosios kartos rašytojų – lietuvių filologijos ir literatūrologijos studijas pasirinkusios kraštietės poeziją publikuoja aukščiausio lygio kultūriniai leidiniai, o prieš ketverius metus dienos šviesą išvydo Editos debiutinis romanas „Mergina po vidurnakčio“. Jaunosios kūrėjos gyvenimas lekia pašėlusiu tempu – daugybė įdomių projektų, doktorantūros studijos ir po truputį gimstantis naujasis romanas, kuriame figūruos ir Šakiai! Taigi kartu su Edita pasižvalgykime po literatūros pasaulio užkulisius.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado literatūra? Ar meilė knygoms lydėjo nuo pat vaikystės, o gal užgimė kiek vėliau?
Meilė knygoms, ko gero, atėjo su pirmaisiais apsilankymais bibliotekose. Puikiai pamenu Valenčiūnų kaimo bibliotekos koridorius ir lentynas. Ten dirbusi ir visą gyvenimą bibliotekininkystei paskyrusi mano teta, be abejo, irgi prisidėjo prie meilės knygoms. Vėliau, studijų metais, atradau daug puikių autorių, o ir mokymosi rezultatai buvo džiuginantys – 2011m. užėmiau pirmąją vietą respublikinėje lituanistų konferencijoje, taip pat gavau vardinę Povilo Višinskio stipendiją. Supratau, kad literatūra, knygos – tai nuostabus pasaulis, kuriame niekada nesijauti vienas.
Daugeliui skaitytojų esate pažįstama kaip romano „Mergina po vidurnakčio“ autorė. Kokia tai buvo patirtis? Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, kokią įtaką Jūsų gyvenimui padarė šis debiutas?
Kad ši knyga išvydo dienos šviesą – tai ir leidyklos „Alma littera” leidinių vadovės Vitalijos Maksvytės, kuri patikėjo šios knygos idėja, nuopelnas. Žmonių santykiai, ko gero, pati universaliausia tema, ir ne paslaptis, jog viena reikšmingiausių. Kas aš be santykio su kitu? Net užkietėję vienišiai nori būti mylimi. Kita vertus, ši knyga yra ne tik apie meilę kitiems, bet ir meilę sau, suvokimą, kad kol pats nemylėsiu savęs, ir kitų nebūsiu mylimas. Išties, pažvelgusi atgal, suvokiu, kad ši knyga toli nuo romano žanro, tai veikiau apysaka. Kūryboje visuomet išlieka noras peraugti patį save, patobulėti, įjungti aukštesnę pavarą, juk pirma pavara visą kelią nevažiuosi. Tai šį romaną įvardinčiau kaip pirmos pavaros įjungimą, neretai važiuodama esu užgesinusi automobilį, bet pavyko kelionę užbaigti visai sėkmingai. „Mergina po vidurnakčio“ buvo nominuota Kazimiero Barėno premijai. Taip pat vieną savaitę išsilaikė perkamiausių TOP 10. Ši knyga atvėrė man kitus kelius, todėl yra reikšminga ir, tikiuosi, ne paskutinė.
Taip pat kuriate poeziją, kuri publikuojama žymiuose kultūros leidiniuose, tokiuose kaip „Nemunas“, „Literatūra ir menas“. Ar nepasiklystate žanrų gausoje?
Taip, poezija man labai svarbi, tačiau taip pat nėra lengva parašyti gerą, nedeklaratyvų, nebanalų eilėraštį. Berods, Antanas A. Jonynas yra pasakęs, kad jei jis parašo per metus 5 eilėraščius, tai jau yra labai gerai. Turiu keletą poezijos publikacijų, bet yra eilėraščių, kurių niekam nerodau ir slepiu juos sąmoningai, nes praėjus kiek laiko perskaitau ir suvokiu, kad ten nėra meninės ir estetinės vertės. Šiuo atveju manau, kad pasiklydimas žanruose nėra blogai, tai rodo ir ieškojimo svarbą.
Kaip gimsta Jūsų kūriniai? Tai įkvėpimas ar darbinga rutina?
Praėjusių metų rudenį tapau viena iš daugelio Šiaulių knygų mugės moderatorių ir teko garbė kalbinti Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatę, jaunosios kartos prozininkę Liną Simutytę. Kalbėjomės apie vaizduotę, kūrybiškumą, iš kur tai atsiranda. O vieno atsakymo į šį klausimą nėra, nes kiekvieno kūrėjo įkvėpimas tik jam pačiam pažinus fenomenas. Mano nuomone, rašant prozą rutina yra beveik būtina sąlyga tam, kad pabaigtum kūrinį. Su poezija – kitaip. Poetinis impulsas, ateinantis iš kasdienybės ar kitokių įspūdžių, patirties, man visuomet asocijuojasi su laisve, o ne rutina. Tačiau tai labai individualu kiekvienam kūrėjui.
Supažindinkime skaitytojus su Jūsų darbais. Ką šiuo metu veikiate ir prie kokių projektų dirbate?
Visų pirma, didžiausią dėmesį skiriu rengiamai daktaro disertacijai. Tyrinėju šiuolaikinę lietuvių poeziją socialinės fenomenologijos aspektu, ieškau atsakymų į klausimus apie eroso ir vartojimo fenomeno sąveiką. Antras, ne ką mažiau svarbus darbas, reikalaujantis ir kūrybiškumo, audiogido kūrimas. Rašau tekstus apie istorines Vilniaus asmenybes, rašytojus, spaustuvininkus, leidėjus. Trečias darbas – tai mano asmeninė kūryba. Kuriu poeziją, prozą, pjeses, vis dar rašau romaną, kuriame veikia ir Šakių miestelis. Jeigu kalbėsime apie praeities projektus, jau įvykusius, tai išskirčiau 2020 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir LRT vykdytą radijo pjesių projektą „Išgyventi 90-ieji“. Projekto vadovė Rasa Kregždaitė visai neseniai pranešė, kad mano ir režisierės Julijos Šatkauskaitės kurta pjesė „Labirintas“ jau išversta į anglų kalbą ir bus siūloma užsienio radijo pjesių festivaliams.
Minėjote, kad rašomame romane veikia ir Šakiai. Gal galite papasakoti plačiau?
Šakiai vaizduojami iš šiuolaikinės perspektyvos ir iš Antrojo pasaulinio karo metų. Turbūt galite įsivaizduoti, kiek medžiagos esu surinkusi šia tema, bet naudodamasi proga norėčiau paskatinti žmones, kurie turi vertingų atsiminimų apie Šakių žydus Antrojo pasaulinio karo metais ir tarpukario Šakius – susisiekite ir pasidalinkite, galbūt tai taps knygos medžiaga.
Dažnai sakoma, jog menininko dalia nėra lengva. Su kokiais iššūkiais susiduria jauni kūrėjai?
Šis pasakymas man atrodo kiek stereotipiškas. Įsivaizdavimas, kad kūrėjas turi nuolat degti kančioje, manau, jau pasenęs. Pažvelkite į šiandieninę leidybą, kai rašytoju save vadina kiekvienas išleidęs knygą influenceris... Knyga tapo greito vartojimo preke, o ne intelektualinės prabangos ženklu. Žinoma, negalima sakyti, jog neegzistuoja toks dalykas kaip „sunki menininko dalia“, bet nesu linkusi to sureikšminti ar suabsoliutinti. Lietuvių literatūros istorijoje turime nemažai pavyzdžių apie tragiško likimo kūrėjus, tačiau tai nereiškia, jog tokį kelią reikia rinktis sąmoningai dėl to, kad būtum vadinamas tragiško likimo genijumi po mirties. Na, o jaunam rašytojui, ko gero, vienas iš didžiausių iššūkių būtų išgirsti: „Ne, neišleisime jūsų knygos“ arba „Jūsų kūrinio tematika mūsų leidiniui netinkama“. Pravartu turėti didelį užsispyrimą, psichologinį pasirengimą, panašiai kaip sporte.
Baigdama interviu noriu paklausti, kokių patarimų duotumėte pradedantiesiems rašytojams?
Mielai galėčiau patarimus dalinti gyvai ir pravesčiau kūrybinio rašymo seminarą, jeigu būtų toks poreikis. Vienas patarimas iš daugelio – pabandyti parašyti apie tą patį įvykį iš skirtingų veikėjų pozicijų. Eksperimentuokite, būkite kūrybiški, pasitikėkite savimi ir savo vaizduote. Jeigu rašyti norisi lygiai taip pat kaip kvėpuoti ir be rašymo savo gyvenimo neįsivaizduojate, tereikia dirbti ir siekti savo tikslų. Nedaryti to, kam esi sutvertas, nevalia.
Meilė knygoms, ko gero, atėjo su pirmaisiais apsilankymais bibliotekose. Puikiai pamenu Valenčiūnų kaimo bibliotekos koridorius ir lentynas. Ten dirbusi ir visą gyvenimą bibliotekininkystei paskyrusi mano teta, be abejo, irgi prisidėjo prie meilės knygoms. Vėliau, studijų metais, atradau daug puikių autorių, o ir mokymosi rezultatai buvo džiuginantys – 2011m. užėmiau pirmąją vietą respublikinėje lituanistų konferencijoje, taip pat gavau vardinę Povilo Višinskio stipendiją. Supratau, kad literatūra, knygos – tai nuostabus pasaulis, kuriame niekada nesijauti vienas.
Daugeliui skaitytojų esate pažįstama kaip romano „Mergina po vidurnakčio“ autorė. Kokia tai buvo patirtis? Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, kokią įtaką Jūsų gyvenimui padarė šis debiutas?
Kad ši knyga išvydo dienos šviesą – tai ir leidyklos „Alma littera” leidinių vadovės Vitalijos Maksvytės, kuri patikėjo šios knygos idėja, nuopelnas. Žmonių santykiai, ko gero, pati universaliausia tema, ir ne paslaptis, jog viena reikšmingiausių. Kas aš be santykio su kitu? Net užkietėję vienišiai nori būti mylimi. Kita vertus, ši knyga yra ne tik apie meilę kitiems, bet ir meilę sau, suvokimą, kad kol pats nemylėsiu savęs, ir kitų nebūsiu mylimas. Išties, pažvelgusi atgal, suvokiu, kad ši knyga toli nuo romano žanro, tai veikiau apysaka. Kūryboje visuomet išlieka noras peraugti patį save, patobulėti, įjungti aukštesnę pavarą, juk pirma pavara visą kelią nevažiuosi. Tai šį romaną įvardinčiau kaip pirmos pavaros įjungimą, neretai važiuodama esu užgesinusi automobilį, bet pavyko kelionę užbaigti visai sėkmingai. „Mergina po vidurnakčio“ buvo nominuota Kazimiero Barėno premijai. Taip pat vieną savaitę išsilaikė perkamiausių TOP 10. Ši knyga atvėrė man kitus kelius, todėl yra reikšminga ir, tikiuosi, ne paskutinė.
Taip pat kuriate poeziją, kuri publikuojama žymiuose kultūros leidiniuose, tokiuose kaip „Nemunas“, „Literatūra ir menas“. Ar nepasiklystate žanrų gausoje?
Taip, poezija man labai svarbi, tačiau taip pat nėra lengva parašyti gerą, nedeklaratyvų, nebanalų eilėraštį. Berods, Antanas A. Jonynas yra pasakęs, kad jei jis parašo per metus 5 eilėraščius, tai jau yra labai gerai. Turiu keletą poezijos publikacijų, bet yra eilėraščių, kurių niekam nerodau ir slepiu juos sąmoningai, nes praėjus kiek laiko perskaitau ir suvokiu, kad ten nėra meninės ir estetinės vertės. Šiuo atveju manau, kad pasiklydimas žanruose nėra blogai, tai rodo ir ieškojimo svarbą.
Kaip gimsta Jūsų kūriniai? Tai įkvėpimas ar darbinga rutina?
Praėjusių metų rudenį tapau viena iš daugelio Šiaulių knygų mugės moderatorių ir teko garbė kalbinti Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatę, jaunosios kartos prozininkę Liną Simutytę. Kalbėjomės apie vaizduotę, kūrybiškumą, iš kur tai atsiranda. O vieno atsakymo į šį klausimą nėra, nes kiekvieno kūrėjo įkvėpimas tik jam pačiam pažinus fenomenas. Mano nuomone, rašant prozą rutina yra beveik būtina sąlyga tam, kad pabaigtum kūrinį. Su poezija – kitaip. Poetinis impulsas, ateinantis iš kasdienybės ar kitokių įspūdžių, patirties, man visuomet asocijuojasi su laisve, o ne rutina. Tačiau tai labai individualu kiekvienam kūrėjui.
Supažindinkime skaitytojus su Jūsų darbais. Ką šiuo metu veikiate ir prie kokių projektų dirbate?
Visų pirma, didžiausią dėmesį skiriu rengiamai daktaro disertacijai. Tyrinėju šiuolaikinę lietuvių poeziją socialinės fenomenologijos aspektu, ieškau atsakymų į klausimus apie eroso ir vartojimo fenomeno sąveiką. Antras, ne ką mažiau svarbus darbas, reikalaujantis ir kūrybiškumo, audiogido kūrimas. Rašau tekstus apie istorines Vilniaus asmenybes, rašytojus, spaustuvininkus, leidėjus. Trečias darbas – tai mano asmeninė kūryba. Kuriu poeziją, prozą, pjeses, vis dar rašau romaną, kuriame veikia ir Šakių miestelis. Jeigu kalbėsime apie praeities projektus, jau įvykusius, tai išskirčiau 2020 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir LRT vykdytą radijo pjesių projektą „Išgyventi 90-ieji“. Projekto vadovė Rasa Kregždaitė visai neseniai pranešė, kad mano ir režisierės Julijos Šatkauskaitės kurta pjesė „Labirintas“ jau išversta į anglų kalbą ir bus siūloma užsienio radijo pjesių festivaliams.
Minėjote, kad rašomame romane veikia ir Šakiai. Gal galite papasakoti plačiau?
Šakiai vaizduojami iš šiuolaikinės perspektyvos ir iš Antrojo pasaulinio karo metų. Turbūt galite įsivaizduoti, kiek medžiagos esu surinkusi šia tema, bet naudodamasi proga norėčiau paskatinti žmones, kurie turi vertingų atsiminimų apie Šakių žydus Antrojo pasaulinio karo metais ir tarpukario Šakius – susisiekite ir pasidalinkite, galbūt tai taps knygos medžiaga.
Dažnai sakoma, jog menininko dalia nėra lengva. Su kokiais iššūkiais susiduria jauni kūrėjai?
Šis pasakymas man atrodo kiek stereotipiškas. Įsivaizdavimas, kad kūrėjas turi nuolat degti kančioje, manau, jau pasenęs. Pažvelkite į šiandieninę leidybą, kai rašytoju save vadina kiekvienas išleidęs knygą influenceris... Knyga tapo greito vartojimo preke, o ne intelektualinės prabangos ženklu. Žinoma, negalima sakyti, jog neegzistuoja toks dalykas kaip „sunki menininko dalia“, bet nesu linkusi to sureikšminti ar suabsoliutinti. Lietuvių literatūros istorijoje turime nemažai pavyzdžių apie tragiško likimo kūrėjus, tačiau tai nereiškia, jog tokį kelią reikia rinktis sąmoningai dėl to, kad būtum vadinamas tragiško likimo genijumi po mirties. Na, o jaunam rašytojui, ko gero, vienas iš didžiausių iššūkių būtų išgirsti: „Ne, neišleisime jūsų knygos“ arba „Jūsų kūrinio tematika mūsų leidiniui netinkama“. Pravartu turėti didelį užsispyrimą, psichologinį pasirengimą, panašiai kaip sporte.
Baigdama interviu noriu paklausti, kokių patarimų duotumėte pradedantiesiems rašytojams?
Mielai galėčiau patarimus dalinti gyvai ir pravesčiau kūrybinio rašymo seminarą, jeigu būtų toks poreikis. Vienas patarimas iš daugelio – pabandyti parašyti apie tą patį įvykį iš skirtingų veikėjų pozicijų. Eksperimentuokite, būkite kūrybiški, pasitikėkite savimi ir savo vaizduote. Jeigu rašyti norisi lygiai taip pat kaip kvėpuoti ir be rašymo savo gyvenimo neįsivaizduojate, tereikia dirbti ir siekti savo tikslų. Nedaryti to, kam esi sutvertas, nevalia.
Agnė Kereišiūtė
Nijolė iš Gelgaudiškio:
