Etnokultūrininkai išreikalavo 2022 metus skelbti Sūduvos metais. Bet kokią Sūduvą ir kokius sūduvius šiandien pagerbiame? Gyvenime turime tikrų pavyzdžių, kai negrįžtamai išnykus tautoms, gentims, dabartinėse valstybėse jų vardu toliau yra vadinama buvusi jų etninė teritorija. Antai, seniai išnykus normandų tautai, Prancūzijoje yra Normandijos regionas. Keli tūkstantmečiai kaip nėra umbrų, bet regionas su tokiu vardu Italijoje yra. Seniai nebėra prūsų, bet Prūsijos žemės vardas liks amžiams. Pagerbiant istorijoje buvusią ir tragiškai žuvusią narsią sūduvių gentį, tam tikrą teritoriją galime vadinti Sūduva. Atmenant sūduvius taip pat išmintinga yra sporto, meno saviveiklos kolektyvams, įmonėms, laivams, prekių ženklams suteikti Sūduvos arba sūduvio vardą. Prasminga yra ir minėti Sūduvos metus.

 

Tačiau visiškai klaidinga yra Sūduvą tapatinti tiek su etnografine Suvalkija, tiek su Marijampolės apskritimi – Sūduvos ribos su abiem pastarosiomis visiškai nesutampa. Norėdami šiandien tapatintis su istorine Sūduva, turėtume prie Marijampolės apskrities prijungti ir visą Lazdijų rajoną, nes būtent čia buvo istorinės Sūduvos epicentras. Bet Lazdijų kraštas šiandien – dzūkų arealas. Kartu turėtume Sūduvos regionui nepriskirti Šakių rajono vakarinio pakraščio, nes, kaip rodo archeologinių paminklų tyrimai, sūduvių ten niekada negyventa. Todėl dėti lygybės ženklą tarp istorinės Sūduvos ir dabartinės Marijampolės apskrities niekaip neišeina. Tuo tarpu šios apskrities ir etnografinės Suvalkijos ribos sutampa beveik tiksliai. Tą šių metų gegužės mėnesį konferencijoje akcentavo ir kalbininkė Rima Bakšienė. Gaila tik, kad toje konferencijoje tai buvo vienintelis pranešimas sūduvių esmės klausimu.

1977 m. žymiausi skirtingų mokslo sričių Lietuvos mokslininkai humanitarai bendrame posėdyje vieningai nutarė, kad etnografinis regionas vadintinas Suvalkija, kartu pripažindami jame esant zanavykų subregioną. Ir tai nėra joks „sovietinis išsigalvojimas“, kaip bando aiškinti kai kurie Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) nariai, nes šį nutarimą ne valdžios nurodymu iniciavo, posėdį rengė ir nuomonę suformavo disidentinės pakraipos mokslininkai. Dabar jų nuomonę bando kvestionuoti ir tie EKGT nariai, kurie neturi net humanitarinio universitetinio išsilavinimo. Etnografinės Suvalkijos pavadinimas yra įteisintas Istoriniame etnografiniame atlase bei visuose moksliniuose etnologiniuose veikaluose. Suvalkijos etnografinis arealas galutinai susiformavo, kai sūduvių jau seniai nebebuvo ir gan kitokiose ribose nei buvo istorinė Sūduva. Kita istorinės Sūduvos dalis tapo dzūkų etnografinio regiono dalimi.

Su tiesa dar labiau prasilenkia teiginiai apie šiandien vis dar tebesantį sūduvių etnosą. Bandymai iš numirusių prikelti tolimoje praeityje buvusias gentis etnologijos moksle įvardijami kaip antimoksliniai neotribalistiniai judėjimai. Visos Europos, taip pat ir Lietuvos garsūs istorikai, etnologiai, kalbininkai, archeologiai pripažįsta, kad sūduviai nebuvo lietuviai, ir jų kalba buvo atskira, labiau panaši į prūsų negu į lietuvių kalbą. Minėtoje konferencijoje muzikologė Dalia Urbanavičienė sveikinimo žodyje bandė aiškinti, kad sūduvių kalba esanti lietuvių kalbos tarmė, ji esanti išlikusi nuo sūduvių genties laikų, ir tai, jos manymu, liudija išlikę vietovardžiai. Taip, kai kurie vietovardžiai ir vandenvardžiai, ypač Lazdijų rajone, yra sūduvių kalbos reliktai, bet pati kalba neišliko. Jeigu ji būtų išlikusi, kitų regionų lietuviai šiandien suvalkiečių kalbos nesuprastų, kaip nesupranta latvių kalbos. Išlikusių prūsiškų vietovardžių, vandenvardžių yra dar daugiau, bet niekam neateina į galvą sakyti, kad prūsai gyvi ir šiandien. Žemaičių tarmėje yra nepalyginamai daugiau kuršių kalbos žodžių negu suvalkiečių kalboje sūduvietiškų, tačiau niekas nedrįsta sakyti, kad žemaitiškai kalbantieji yra ne žemaičiai, o kuršiai.

Įrodinėjant, kad ir šiandien gyvena sūduviai, griebiamasi dar keistesnio argumento – fakto, kad Melno taikos sutartyje 1422 m. minima Sūduvos žemė. Tačiau žemės vardas – viena, o etnoso išlikimas – kas kita. Sūduvių klausimo tyrinėtojai vieningai sutaria, kad XIII a. pabaigoje, Ordinui nukariavus sūduvius ir smarkiai juos išnaikinus, genties likučiai buvo perkelti į Sembos pusiasalį, o būrys karių pasidavė Lietuvai ir, labai tikėtina, buvo „sunaudoti“ kovose su Ordinu. Net jeigu pripažįstame, kad nedidelis skaičius sūduvių galėjo išlikti gimtosiose vietose, antimokslinis teiginys yra tvirtinti, kad sūduviai nedalyvavo etniniuose procesuose, neasimiliavosi su atsikėlusiais Didžiosios Lietuvos gyventojais, kurie XVI a. Užnemunėje jau buvo ryški dauguma. Istorikas Jonas Totoraitis skrupulingai tiksliai nušvietė, kaip XVI a. sūduvių žemę kolonizavo kitos etninės bendruomenės. Niekas niekur nėra pateikęs įrodymų, kad sūduviai, skirtingai negu prūsai, galėjo išvengti asimiliacijos procesų. Sporadiškos, bet nepaliaujamai mažėjančios sūduvių grupės, aišku, buvo aptinkamos ir XVI-XVII amžiais, todėl dar ir paminimos istoriniuose šaltiniuose. Visuotinai žinoma, kad prūsų kalba kalbėjęs žmogus buvo aptiktas net XVIII a., bet ir lakiausią vaizduotę turintys nedrįsta tvirtinti, kad XXI amžiuje galime rasti išlikusių prūsų. Etninė asimiliacija lygiai taip pat nusinešė ir po sūduvių genocido išlikusius šios genties žmones vėlesniais amžiais.

Žiniasklaidoje jau senokai pradėję mirgėti raginimai nusimesti lietuvio suvalkiečio etnonimą liudijo, kad aptariamo krašto žmones slegia egzistuojantys suvalkiečio stereotipai. Štai, laikraštyje „Gimtinė“ vienas sūduviu apsiskelbęs žmogus rašo: „Suvalkija“, „suvalkietis“ nemaloniai rėžia ausį, kaip mužikas ir kitos svetimybės“. Bet mūsų tyrimai rodo, kad ir teiginys „suvalkietis-šykštuolis“ yra tik stereotipas, vaizdinys, o realybėje šis jų bruožas yra ne kas kita kaip pagirtinas taupumas. Su ištisa plejada talentingiausių kūrėjų, mąstytojų, politikų, laisvės kovotojų lietuviai suvalkiečiai liudija savo bendruomenės grožį ir didybę, tad be reikalo jie yra raginami atsisakyti garbingo suvalkiečio vardo. Ir etnografinio regiono tikras vardas yra Suvalkija, o Sūduva – kur kas platesnė teritorija.

Dr. Petras Kalnius