Šakių klebonui kiekviena diena – ypatinga Dievo dovana

matusevicius antanas
Kun. Vytautas Antanas Matusevičius tikina, jog niekada nesigailėjo tapęs kunigu. Tai buvo jo svajonė ir svarbiausias troškimas, nors sunkumų būna visokių, dvasininką jie sustiprina, išgrynina ir motyvuoja. D. Pavalkio nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Praėjusią savaitę Šakių šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas vicedekanas kun. Vytautas Antanas Matusevičius minėjo 30-ies metų kunigystės jubiliejų. „Pagrindinė kunigo misija yra mylėti Dievą ir žmones, jiems visomis išgalėmis tarnauti. Sielų gelbėjimas yra Bažnyčios ir kiekvieno kunigo aukščiausias įstatymas“, – sako dvasininkas.
 
V. A. Matusevičius augo Rokuose (Kauno r.). Baigęs vidurinę mokyklą, tarnavo sovietinėje armijoje, o nuo 1987 m. studijavo Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, kurią baigė 1992 m. ir gegužės 31 d. Marijampolės prokatedroje vyskupo Juozo Žemaičio buvo pašventintas kunigu. Pirmoji jo paskyrimo vieta – Lazdijai. Po to trejus metus dirbo Marijampolės šv. Vincento parapijoje.  Dar vėliau metus laiko buvo Kauno kunigų seminarijos klierikų ugdytojas ir po metų paskirtas Miroslavo Švenčiausiosios Trejybės parapijos klebonu. Dzūkijoje dirbo iki 2015m. kovo, kol vyskupas Rimantas Norvila paskyrė į Šakius.

Kas Jus pakreipė Dievo link?

Esu tikras, kad postūmį į kunigystę gavau su motinos pienu. Ji buvo giliai tikinti moteris. Be to, ir jos giminėje buvo daug gilų tikėjimą turėjusių žmonių. Gerai atsimenu, kad nuo ankstyvos vaikystės galvojau apie kunigystę, o besimokydamas aštuntoje klasėje jau tikrai žinojau, kad būsiu kunigas.

matusevicius antanas2
Praėjusį sekmadienį Šakių parapijos tikintieji 30-ies metų kunigavimo sukakties proga sveikino Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kleboną Vytautą Antaną Matusevičių, linkėdami jam ilgų gyvenimo metų, sveikatos, Dievo palaimos ir gausių dvasinių dovanų. E. Kučiausko nuotr.

Kunigų seminariją baigėte tautinio atgimimo pradžioje. Palyginkite atgimimo laikų bažnyčią ir šiandieną.

Taip jau susiklostė, kad studijuoti ir kunigu tapti teko tautinio atgimimo pradžioje. Nepamirštami ir nepakartojami laikai. Žmonės buvo išalkę dvasinių vertybių ir Dievo. Jiems viskas buvo įdomu. Atsimenu, nuvykau į kaimo parapiją, Miroslavą. Neturėjome patalpų, bet zakristija prisipildė pilnut pilnutėlė jaunimo. Ir tas jų troškulys... Gaila, kad dabar pasinešėme į pinigus, daiktus, malonumus. Pasaulis paviliojo...

Kiekvienas kunigas išsikeldamas iš parapijos joje palieka savo pėdsakus. Kokius pėdsakus palikote Jūs?

Lazdijuose tarnavau tik metus, tad labai daug nuveikti nepavyko. Miroslave turbūt daugiausiai širdies palikau, nes buvau jaunas, energingas ir kupinas idėjų. Švenčiausias kunigystės laikotarpis buvo Marijampolėje, kur labai daug dirbau ir praktiškai neturėjau laisvo laiko. Viskas buvo skirta žmonėms. Kartais su nostalgija prisimenu tas dienas ir norėčiau būti toks, kaip tuomet. Deja, ir laikas ne tas, ir žmonės kiti, ir pats jau nebe tas... Nuo pat kunigystės pradžios laikausi nuostatos, kad pats parapijų nesirenku. Kur vyskupas skiria, ten ir einu. Todėl man visur gerai, nors tiek Miroslave, tiek Šakiuose tarnystę pradėti buvo sunku.

Vadinasi, palikti parapiją, keltis į naują vietą yra nelengva?

Kunigas yra kaip kareivis. Šiandien čia, rytoj jau tenka krautis daiktus ir keliauti kitur. Tikrai neturime nuolatinės vietos, keliaujame, kaip ir visa Dievo tauta. Kadangi esame žmonės, tai tas atsisveikinimas būna nelengvas, bet žinojome, kur einame ir ką renkamės. Normalu... Pagaliau kiekvienoje parapijoje randame daug puikių žmonių, kurių gerumas ir meilė padeda sušilti ir prigyti.

matusevicius antanas4
30 tarnystės metų – daug ar mažai?


Trys dešimtmečiai prabėgo greitai. Dievo matu vertinant tai tik akimirka, o žmogui tai jau beveik pusė gyvenimo. Suvokiu, kad kiekviena diena dabar jau kaip ypatinga Dievo dovana. Tad norisi gerai panaudoti laiką, nors ne visada tai pavyksta padaryti.

Ar nesigailite pasirinkęs kunigo tarnystės kelią? Ar šiame kelyje buvo sunkumų?

Niekada nesigailėjau tapęs kunigu. Tai buvo mano svajonė ir svarbiausias troškimas. Be sunkumų ir kančių žemėje neįmanoma. Tai mūsų kasdienė duona. Juk per daugelį vargų mes žengiame į amžinąją karalystę. Esu intravertas, todėl nuo pat mažumės esu įpratęs savy laikyti, išjausti. Dabar stengiuosi į tas situacija pakviesti Dievą, Jam viską patikėti. Dievas ir geri, patikimi žmonės sunkiomis gyvenimo akimirkomis yra nepamainoma atgaiva ir pagalba. Ačiū Dievui, kad siuntė žmones į mano gyvenimą. Ir tebesiunčia. Jie atjaučia, pasimeldžia ir pagelbsti.

Tapote egzorcistu. Kaip manote, ar piktosios dvasios apsėstas žmogus pats gali nugalėti ją be egzorcisto pagalbos?  

Egzorcistu vyskupo R. Norvilos buvau paskirtas 2013 m. pavasarį. Egzorcistas yra vyskupo paskirtas kunigas, kuris Bažnyčios įgaliotas meldžiasi išlaisvinimo maldas ir egzortus. Ši tarnystė yra labai svarbi, ypač mūsų dienomis, nes žmonių tikėjimas Dievu labai susilpnėjo. Kita vertus, daugėja įvairiausių ezoterinių ir okultinių praktikų, tad mums, egzorcistams, rankas sudėjus sėdėti tikrai neteks. Stipriausias egzorcizmas yra tikra ir nuoširdi sakramentinė išpažintis kunigui. Dažniausiai po to, kai žmogus atgailauja ir priima Sutaikinimo sakramentą, piktajai dvasiai iš po kojų būna išmušamas pagrindas. Tačiau būtina pabrėžti, kad svarbu nuolatos, kasdien gyventi tikėjimu, vengti nuodėmių ir visko, kas tolina nuo Dievo. Jei žmogus yra visiškai užvaldytas, kunigo egzorcisto pagalba yra būtina ir nepakeičiama.

Ar lengva kunigui atlikti savo misiją: bendrauti, išklausyti, patarti klystančiam, nusivylusiam?

Kunigui lengva tuomet, kai jis priimamas, gerbiamas ir juo tikima, jo pagalba neabejojama. Tada gali padėti ir negaila investuoti nei laiko, nei įvairiausių išteklių. Jei susiduri su abejingumu, drungnumu ar skepsiu, o kartais net piktdžiuga, padėti būna sunku...

Ar turite tokių patirčių, kai žmonės ateidavo pasikalbėti asmeniškai, išsklaidyti kankinančių baimių, paprašyti patarimo?

Žmonės visada ieško prasmės ir Dievo, tik gal ne visada ten, kur reikėtų. Ateina pasikalbėti, paskambina telefonu paklausti ar pagalbos paprašyti. Kiti, pavyzdžiui, SMS žinutę rašo ir maldos prašo. Man susidaro toks įspūdis, kad anksčiau žmonės dažniau „trukdydavo kunigą“, kaip jie patys sako. Galėtų dažniau ateiti, pasikviesti į svečius arbatėlės. Labai norėtųsi Šakiuos atgaivinti namų lankymo ir laiminimo paprotį, kuris beveik išnykęs. Juntama pandemijos neigiama įtaka, bet ir dabarties laikas yra toks tolinantis mus vienus nuo kitų, nuo Dievo ir nuo tikrųjų vertybių. Visiems būtina susiimti ir pradėti daugiau savęs atiduoti.

matusevicius antanas3
Klebonas – tarsi ūkvedys, aptarnaujate kelias parapijas. Ar neslegia šios pareigos?


Klebonas ir ūkvedys ar vadybininkas iš prigimties nesuderinamos sąvokos, nors kunigai ir susiduria su šia pagunda derinti tas sritis. Kunigas turėtų visas pastangas dėti sielų ganymui, Dievo žodžio skelbimui ir maldoms. Ūkiniai reikalai geroje, tikroje parapijoje turėtų būti pasauliečių tarnystės ir savanorystės sritis. Gaila, kad Lietuvoje tokių parapijų ne tiek daug, todėl kunigui nieko kito nebelieka, kaip tapti ūkvedžiu. Niekada neturėjau dovanos ir noro tvarkyti ūkinius reikalus ir tai darydavau tik būtinybės verčiamas. Kaip kunigai kartais juokauja, yra tik trys amžini dalykai: Dievas, apkalbos ir remontai. Todėl visad bus ką tvarkyti, renovuoti ar dažyti. Slavikų bažnyčią ir kleboniją gražiai sutvarkė parapijiečiai, kuriuos įkvėpė šaunus jų buvęs klebonas Donatas Rolskis. Šakiuose dar šią vasarą žadame pradėti bažnyčios stogo renovacijos darbus.

Kunige, kokie yra Jūsų pomėgiai, laisvalaikis?

Laisvalaikiu mėgstu pasivaikščioti po mišką, pažuvauti. Kai dar gyvenau Dzūkijoje ir buvo gyvas mano tėvelis, dažnai kartu važiuodavome grybauti. Dar mėgstu žiūrėti gero futbolo rungtynes, esu Barselonos klubo sirgalius. Sergu ir už Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, žiūriu jų kovas pasaulio ar Europos čempionatuose.

Ar tikėjimas yra tai, kas atsitinka vieną kartą ir lieka, ar visgi tai nuolatinis procesas?

Tikėjimas yra santykis ir net dvasinė santuoka su Dievu. Tai meilės ir pasitikėjimo, paklusnumo ir nuolatinės mokinystės laikas. Tai nuostabiausia, kas gali nutikti žmogui, nes Dievas yra nuostabus ir nepakartojamas. Jei Jį pažįsti ir myli, Jį įsileidi ir Jam paklūsti, tada prasideda nuotykis, kuris niekad nepabosta, nes Dievas yra labai kūrybingas ir nenuspėjamas. Jis moka nustebinti ir pradžiuginti, paguosti ir sustiprinti. Gražiausia, kad Dievas pasinaudoja žmogumi, kad pagelbėtų kitam, nors pats galėtų viską kuo puikiausiai padaryti. Jis save apriboja, kad ne be mūsų visus išgelbėtų. Tai neįtikėtina...

Negalime nekalbėti apie karą... Ką reiškia gailestingumas ir atleidimas karo kontekste?

Karas yra žmonijos, gėrio, teisingumo ar net išminties pralaimėjimas. Tai blogiausia, kas gali nutikti. Kai karas prasideda, svarbu, nors ir labai sunku, išlikti žmogumi. Kaip niekada svarbūs tampa atjauta, gerumas, įvairiopa pagalba ir gailestingumas. Matome, kaip daugelis gražiai įvykdo šv. Faustinos Kovalskos žodžius. Ji kalbėjo, jog galime padėti kitiems gailestingumo darbais ir žodžiais. Jei nėra įmanu padėti nei veiksmu, nei žodžiu, tuomet galima pagelbėti savo malda, nes jai nėra nei laiko, nei erdvės apribojimų. Karšta tikinčiojo malda gali išties labai daug.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip vertinate šios kadencijos Vyriausybę?

klausimelis 06 18Alvydas iš Šakių:

Penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Manau, kad tiesiog reikia leisti dirbti. Kalbant apie Navickienę, keista situacija, ką veikė tarnybos anksčiau, bet, tiesą pasakius, truputį gaila. Galėjo pabaigti kadenciją, kas čia beliko. Negerai, kad vis dar neturim švietimo ministro, kad žemės ūkio ministras pakeistas nebuvo. Bet yra ir gerų dalykų – labai aktyvus krašto apsaugos ministras. Ir pati ministrė pirmininkė – nematau žmogaus, kuris ją galėtų pakeisti. 

klausimelis 06 18 2

Ričardas iš Bliuviškių:

Nu va čia tai politika! Nepasitikiu nė trupučio. Dvi atsistatydino, kodėl vis dar Šimonytė ten? Ji tiek visko prižadėjusi, nieko neišpildo, o ir šiaip, mano manymu, situacija prasta, skandalai labai negražiai atrodo. Anksčiau dar truputį normalesnės buvo Vyriausybės, bet kai konservatoriai... Nelabai net ir seku, ką jie ten daro, per radiją nebent nugirstu, kaip, pavyzdžiui, apie Navickienės atsistatydinimą. Blogai.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.