Šeštadienį „Žiburio“ gimnazijos dramos studijos artistai pakvietė į spektaklio pagal Juozo Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ premjerą. Pasirodymas neeilinis ne tik dėl pasirinktos gana žiaurios ir sunkios temos, bet ir todėl, kad pagrindinius vaidmenis čia atliko abiturientai, džiaugęsi galimybe, kad apskritai galėjo prisiliesti prie scenos, gyventi kūrybinį gyvenimą.

Kaip po spektaklio kalbėjo Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Eglė Plančiūnienė, buvo baisu, buvo žiauru, buvo tikra ir tuo pat metu... šviesu. Išties spektaklyje pynėsi daugybė jausmų, virė gėrio ir bloga kova, paliestos meilės, moralės, žmogaus gerumo, amžinųjų vertybių, nužmogėjimo temos, kurias gvildeno likimo vėtomi ir mėtomi Andrius, Julius, Lukas, Beatričė ir kiti spektaklio personažai.

Pagrindinius vaidmenis spektaklyje įkūnijo Vilius Matulaitis (Andrius), Emilis Jokūbaitis (Julius), Ramūnas Gustas (Lukas) ir Beata Beatričė Šiuikaitė (Beatričė). Pasak spektaklį stačiusios mokytojos, režisierės Vilijos Meškaitienės, ji jau seniai galvojusi pastatyti spektaklį pagal šią J. Grušo pjesę, tad pagaliau ryžosi įgyvendinti sumanymą būtent su šios kartos dramos studijos artistais, o užuomazgos bei pirmosios mintys mezgėsi dar išvykos į Prancūzijos Rable licėjų metu. Visgi dienos šviesą spektaklis išvydo per gana trumpą laiką – maždaug per tris mėnesius, o jaunieji aktoriai sutartinai tvirtina, kad nors laiko nebuvo daug, bet stengėsi išspausti maksimumą.

Abejingų nepaliko „Žiburio“ gimnazijos dramos studijos spektaklis pagal J. Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“, kur gvildentos sunkios, žiaurios, bet aktualios temos. V. Venslovaičio nuotr.

„Rodos, per repeticijas tiek daug dirbom, o viskas praėjo labai greitai“, – įspūdžiais iškart po spektaklio dalijosi R. Gustas.

V. Matulaitis prie dramos studijos prisijungė tik prieš dvejus metus, tačiau džiaugiasi, kad apskritai buvo tokia pradžia, kad buvo galimybė vaidinti bei parodyti save.

„Seniai man patiko teatras, bet grojau pianinu, nebuvo laiko“, – prisipažįsta V. Matulaitis, kuris kartu su B. Šiuikaite yra grupės „Mėlyna“ narys, o grupės muzika skambėjo ir spektaklio metu.

Galvoti apie tai, kad jau to nebus, sako pašnekovas, kvaila, nes turi kažkas pasibaigti, kad galėtų prasidėti kažkas naujo.

Pasak V. Meškaitienės, pastaruoju metu visa studija gyveno spektakliu, o E. Jokūbaitis tikina, kad sau visai neleisdavo atsipūsti – mintyse, būdamas su savimi, nuolat repetuodavo.

Bene emocionaliausiai pagrindinę veikėją Beatričę įkūnijo B. Šiuikaitė, tad smalsauju, kaip ji vertina savo vaidmenį, tačiau mergina nedaugžodžiauja ir tikina, kad žinodama pjesę bei scenarijų supranti, kokia turi būti, ir tiesiog darai tai, ką reikia.

Režisierė atviravo, kad statydama spektaklį mėgavosi laiku su jaunais žmonėmis ir džiaugėsi jų virsmu, kokie jie buvo prieš keletą metų, tik atėję į dramos studiją, ir kokie brandūs bei rimti žmonės jie tapo.

„Manau, kad teatras davė daug atsakomybės, spalvų. Manau, jie ir toliau džiazuos, eis į koncertus, spektaklius, domėsis kultūriniu gyvenimu. Manau, šaknys yra ir jos stiprios“, – mintimis dalijosi V. Meškaitienė ir pripažino niekaip negalinti pamiršti V. Matulaičio ištartos frazės: „Mokytoja, jeigu jūs būtumėte fizikos mokytoja, tai aš ir fiziką suprasčiau.“

Ji moksleiviams linkėjo ir per gyvenimą eiti su meile ir džiazu, o velnią apeiti.

„Aš tai nuo pirmos klasės džiazuoju“, – juokėsi E. Jokūbaitis ir prisipažino, jog scenoje vienaip ar kitaip, vienokiame ar kitokiame amplua norėtų stovėti ir ateityje.

Apie šios krypties studijas pripažįsta svarstęs ir V. Matulaitis, o kaip bus, parodys laikas. Visgi minčių šį spektaklį parodyti ir platesnei auditorijai turi ir V. Meškaitienė – jei pavyks, ketinama su šiuo spektakliu dalyvauti respublikiniame vaikų ir jaunimo teatrų konkurse „Šimtakojis“.