Šakių scenos yra mačiusios daug premjerų, tačiau gauti kvietimą į miuziklą „Mėlyna sraigė“ buvo tikrai netikėta. Penktadienį „Varpo“ mokyklos salė buvo pilnutėlė, o jaudulys buvo justi ne tik iš užkulisių – ne ką mažiau nerimastingai lakstė ir jaunųjų artistų artimųjų akys ir vis pasigirsdavo pasvarstymai, kad tai bene pirmasis miuziklas Šakių kultūros padangėje. Jį pastatyti seniai svajojo ir, sukritus palankioms aplinkybėms, ryžosi savo darbą, mokinius ir muziką mylinti mokytoja Ingira Jakienė. Ji vis kartojo, kad be mokinių, jų tėvų, kolegų ir kitų geranoriškai nusiteikusių žmonių bendruomenės tikrai būtų nepavykę.
Finaliniai miuziklo kūrinio žodžiai puikiai atspindi visą esmę: „Drauge mums niekas nebaisu, praeis bėda pro šalį, pečius suremsime visi – kartu mes viską galim.“ Apie idėjos gimimą, vystymą, iššūkius kalbamės važiuodamos dviračiais dar likus savaitei iki premjeros. Nors laikas išties intensyvus – repeticijos, reikalai reikaliukai, bet daugiau nei tris dešimtmečius muziką dėstančios mokytojos veide sunkiai galiu rasti nuovargio ar rūpesčio ženklų. I. Jakienės akys šypsosi. O ar gali būti kitaip, kai pildosi savo profesiją mylinčio žmogaus seniai galvoje brandinta svajonė? 
Ingira Jakienė kartu su gausia dainuojančių vaikų ir idėją palaikančių bendraminčių komanda įgyvendino seną savo svajonę ir pastatė Ingos Šeduikienės sukurtą miuziklą „Mėlyna sraigė“. V. Venslovaičio nuotr.
Ji prisimena pernykštį rugpjūtį, kai muzikos mokytojos iš visos Lietuvos susirinko į stovyklą „Vasara su muzika“ ir ten ji išgirsta, kad muzikos mokytoja ekspertė Inga Šeduikienė sukūrė miuziklą vaikams „Mėlyna Sraigė“ – apie Mėlynių šilelio gyventojus ir jų nuotykius miške. Tada iškart suprato – dabar atėjo tas laikas! Idėją ji parsivežė namo, pasidalino su kolegomis mokykloje, su gausia muzikos studijos, kuriai vadovauja, bendruomene. Visur gavo pritarimą: „Darom!“ I. Jakienė pasakoja, kad statant miuziklą aplinkybės vis sukrisdavo, rodos, taip, kaip reikia, todėl ir kely pasitaikiusius iššūkius pavyko įveikti. Žinoma, į visą procesą aktyviai įsijungė dainuojančių vaikų tėvai – kas rūpinosi dekoracijomis, kas kostiumais, kas kitais vadybiniais, techniniais ir visokiais reikalais, kad tik viskas sklandžiai pavyktų. O kur dar režisierės Gražinos Guzovijienės bei šokių mokytojos Aušros Butkauskaitės-Sederevičienės vertingi patarimai!
„Dėkoju visiems, kurie palaikė šią mintį. Tikiu, kad šie vaikai bus jautrūs gamtai, kad ir užaugę supras meną, muziką, eis į koncertus, atsimins šitą patirtį mokykloje, o tėvams tik noriu priminti, kad bet kokia investicija į vaikus visada atsiperka“, – sveikindamas miuziklo kūrybinę komandą ir gausią žiūrovų auditoriją kalbėjo „Varpo“ mokyklos direktorius Mindaugas Venckūnas. 
Šilelis pilnas gyventojų, tačiau užtruko, kol tiek kurmio vaidmenį sukūrusi Veronika Tarnauskaitė, tiek kiti šilelio gyventojai į šalį pastūmė savo reikalus ir suprato, jog tik kartu surėmę pečius gali išsaugoti savo namus. V. Venslovaičio nuotr.
Labai gerai miuziklo kūrimo procesą penktadienį po premjeros įvardino pati kūrinio autorė I. Šeduikienė: „Šis procesas – tarsi grandinėlė. Aš parašiau miuziklą, bet kas aš būčiau viena jį parašiusi – negi jį viena dainuočiau? Bet va, išgirsta Ingira ir patiki „Mėlyna sraige“, eina pas direktorių, pristato idėją, tada išgirsta vaikai, jie papasakoja tėvams ir taip veriasi ta grandinėlė, kol tampa gražiais karoliais. Žinoma, scenoje mes matėme profesionalų sukurtą šventę, o užkulisiuose lieka juodas darbas, įdėta energija ir praleistas laikas.“
Po miuziklo premjeros I. Jakienė sako būtų mieliau padainavusi, bet visi laukė jos pasidalijimų.
„Dabar esu dėkingume ir laimėje. Jūs man dėkojate, o aš tik darau tai, ką moku ir myliu. Tuo, kuo svajojau tapti, aš tapau. Myliu šitą miestą, visus sutiktus žmones, myliu šitą mokyklą, į kurią iškart po studijų atėjau dirbti. Daug mokinių pas mane ateina dainuoti, būreliai nemokami – visos sąlygos yra, tereikia tik jėgų, noro, du–tris kartus per savaitę kantrai dirbti po keletą valandų ir svajonės pildosi. Kas man brangiausia? Bendruomenė ir jos žmonės. Jie rašo miuziklus, jie dainuoja, jie kartu dalyvauja procese. Žinau, kad kai išsimiegosiu, pailsėsiu, tikrai vėl norėsiu statyti dar vieną miuziklą, nes viduje gyvena troškimas, o kai jis gyvena, tai viskas aplinkui tau jį padeda įgyvendinti“, – atvirai ir nuoširdžiai kalbėjo I. Jakienė. Ji prisipažino, kad pastarasis pusmetis buvo intensyvus pasiruošimo prasme, bet kai pamatė stovinčių žiūrovų ovacijas, ji buvo dėkinga, kad vaikai patyrė šitą jausmą ir visas darbas, rodos, per tą trumpą akimirką atsipirko. 
V. Venslovaičio nuotr.
Miuziklas „Mėlyna sraigė“ neša ypatingą žinutę. Sengirę, Mėlynių šilelį, ruošiamasi iškirsti ir paversti plynu lauku. Iš pradžių tik vienintelei lėtai ir svajingai sraigei tai kelia nerimą, o kaimynai – voras, boružė, laumžirgis, kurmis ir kiti rūpinasi savais reikalais ir moja į šitą ketinimą ranka, kol galiausiai supranta, kad tik suvieniję jėgas jie gali užkirsti tam kelią. Miuzikle pagrindinius vaidmenis sukūrė Urtė Glikaitė (Sraigė), Salomėja Čiečkiūtė (Laumžirgis), Smiltė Adomaitytė (Žiogas), Milda Višinskaitė (Voras), Veronika Tarnauskaitė (Kurmis), Jonė Bataitytė (Boružė), Ugnė Bezoraitytė (Kamanė). Šalia šių personažų puikią nuotaiką kūrė gausus talentingų vaikų choras.
I. Jakienės vadovaujamos muzikos studijos seniūnė Miglė Bartkutė pasakoja jau per pirmą miuziklo repeticiją supratusi, kad nebus lengva – reikėjo įsiminti dainų žodžius, išmokti judėti scenoje, dirbti su kitais aktoriais ir visa tai dar derinti su pamokomis.
„Mokytoja buvo kantri ir vis kartojo, kad mūsų pagrindinis instrumentas yra balsas, o pasitaikiusi klaida – ne pasaulio pabaiga. Jei pamiršti žodžius – improvizuok, jei ne ten atsistoji – prisitaikyk. Svarbiausia – įsijausti į istoriją ir džiaugtis momentu bei mylėti sceną. Žinau tik vieną – šis miuziklas jau dabar tapo neįkainojama patirtimi, kurią prisiminsiu dar ilgai“, – sako Miglė.
V. Venslovaičio nuotr.
„Ingira Jakienė yra ypatinga muzikos mokytoja, visas keturias mano dukras išmokiusi ne tik meilės muzikai, tačiau išugdžiusi vertybes, kurias retas žmogus šiame pasaulyje turi… Sukurti miuziklą – didžiausia mokytojos gyvenimo svajonė, kuriai buvo lemta išsipildyti. Linkiu, kad ji išliktų entuziastinga ir spinduliuotų savo nuostabią energiją kitiems! Viliuosi, jog šis miuziklas – ne paskutinis“, – mintimis dalinosi miuziklo artisčių mama Laima Grinevičienė.
Pati I. Jakienė jau kitą dieną po miuziklo sako gavusi bemaž porą šimtų žinučių, nes ne su visais po renginio spėjo apsikabinti, nusifotografuoti, pasidalinti įspūdžiais. Tai gyvas įrodymas, kad kūryba, einanti iš širdies, visada pasiekia širdis, o Šakių žiūrovams reikia dar daugiau šio žanro premjerų.
Indrė iš Šakių:
