Paskutinę kovo mėnesio dieną Šakių viešosios bibliotekos galerijoje skambėjo paukščių balsai, čia atidaryta kraštietės Anelės Žičkuvienės rankomis sukurtų paukščių paroda. O lekėtiškis muziejininkas, tradicinių amatų meistras Gintas Čekauskas pristatė pernai išleistą knygą „Medinė stogdengystė“ ir supažindino su stogdengystės tradicijomis.
Parodoje „100 paukščių parskrido“ eksponuojami kraštietės A. Žičkuvienės iš įvairių medžiagų – vilnos, kailių, skiaučių, siūlų ir kitokių priemonių – pagaminti paukšteliai. 
D. Pavalkio nuotr.
„Pažinojau Anelę, rengiau jos darbų parodą Kudirkos Naumiestyje. Koks darbų kruopštumas! Ji be galo mylėjo gamtą, paukščius. Paukštis – laisvės, fantazijos, polėkio simbolis. Senoliai tikėjo, kad pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai, kurie džiugina savo balsais: žvirblis – čirškia, kregždė – čilba, vyturys – čiulba, gegutė – kukuoja, karvelis – burkuoja, lakštingala – suokia, tetervinas – ulbia, gulbė – ulduoja, gandras – klegnoja <...>, strazdas – rykauja, apuokas – vaitoja, pelėda – ūbauja...“ – kalbėjo ilgametė kultūros darbuotoja Laima Mockevičienė.
A. Žičkuvienė aukštaitė, gimusi ir augusi Šeduvoje (Radviliškio r.), pastaruosius 20 metų gyveno Patašinėje pas dukrą Nijolę Černevičienę, tad jos ir prašome pasidalinti apie mamos pomėgį – kurti paukščius.
„Patį pirmą paukštuką, sniegeną, mama padarė iš vilnos, apie 1977 m., kuomet aš pradėjau lankyti Baisiogalos mokyklą ir buvo rengiama kasmet paukščių sugrįžimo šventė“, – pasakojo N. Černevičienė.
D. Pavalkio nuotr.
Nijolės, vėliau ir mamos A. Žičkuvienės gyvenimo keliai atvedė į Zanavykiją. Paukščių kūrėjos darbų paroda 2007 m. buvo surengta Zanavykų muziejuje. Kasmet iki šiol pavasarį, anksčiau pačios A. Žičkuvienės, dabar jau dukros Nijolės iniciatyva, įvairiose mūsų rajono ir aplinkinių rajonų kultūros ir ugdymo įstaigose yra rengiamos parodos pavadinimu „100 paukščių parskrido“. Pasak N. Černevičienės, mama mokėsi siuvėjos amato, apsiūdavo ir šeimą, ir pažįstamus.
N. Černevičienė pasakojo, kad mama, radusi medžio šakelę, ją apvyniodavo vilna, suveldavo, formuodavo paukščio figūrą, iš kailio, medžiagos skiautelės padarydavo sparnelius, uodegą, išsiuvinėdavo spalvotą kaklelį, liemenį. Pasak Nijolės, daug sukurtų paukščių mama yra išdovanojusi, šiuo metu namuose saugo apie 150 paukščių ekspoziciją.
„Mama kurdama paukščius galvojo ir apie tvarumą. Paukščius gamino iš įvairių medžiagų atliekų, likusių skiaučių nuo siuvimo, kailio. Būtinai sukurtą paukštuką įkurdindavo ant šakelės ar kelmelio, kaip gamtoje“, – pasakojo N. Černevičienė.
A. Žičkuvienė domėjosi paukščiais ir jų rūšimis, juos gerai pažinojo, tad parodoje gali pamatyti net kelių rūšių šarkas, genius, papūgas, taip pat gegutę, kėkštą, dagilį, pelėdą, kregždę, žvirblius, strazdus ir kitus paukštelius.
„Mama labai mylėjo paukščius ir gamtą, joje daug laiko praleido. Net į paskutinę kelionę lydint mamą, važiuojant gimtinės keliais... lydėjo paukščių pulkai... – emocijų neslėpė N. Černevičienė. – O paukščius kūrė iki paskutinės gyvenimo akimirkos...“
Bibliotekoje buvo pristatyta ir pernai išleista Ginto Čekausko knyga „Medinė stogdengystė“.
Tą dieną bibliotekoje buvo pristatyta ir pernai išleista G. Čekausko knyga „Medinė stogdengystė“.
„Turėti stogą“ nuo senų laikų lietuviui reiškia ne tik turėti apsaugą nuo oro sąlygų, bet kur kas daugiau. Turėti stogą, vadinasi, turėti namus, vietą, kur gali rasti ramybę, šilumą ir jausmą, kad esi mylimas, priimtas, kad esi svarbus ir reikalingas“, – sakė knygos autorius, vildamasis, kad Lietuvoje nebus užmirštas amatas, puoselėjantis ekologiškos, draugiškos aplinkai stogdengystės tradicijas.
Knygoje G. Čekauskas supažindina su skiedrų gaminimo ir stogų dengimo ypatumais, medienos rūšimis, naudojamomis mediniams stogams, apžvelgiama ir pateikiama informacija apie kitus buvusius ir esamus medinius stogus.
Knygos rengėjo G. Čekausko pastangomis skiedrinė stogdengystė buvo įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.
Indrė iš Šakių:
