Kovo 1–4 dienomis Roma kalbėjo lietuviškai, o piligrimai iš visos Lietuvos, taip pat išeivijos lietuviai, Amžinajame mieste šventė Katalikų Bažnyčios Jubiliejaus metus, jų šūkis – „Vilties piligrimai“. Tarp maždaug trijų tūkstančių piligrimų buvo ir saujelė šakiečių. „Dalyvavome istoriniame įvykyje“, – dalijasi dar šviežiais įspūdžiais šakietė, VDU Šakių „Žiburio“ gimnazijos pedagogė Odeta Vasiliauskaitė.
Į lietuviams skirtas dienas ir renginius Romoje Vilties piligrimai atvyko iš visų Lietuvos vyskupijų, iš mūsų Vilkaviškio vyskupijos taip pat buvo keletas grupių.
„Keturias pirmąsias kovo dienas visos keturios bazilikos buvo pilnos lietuvių maldų, džiaugsmo, vilties. Tai istorinis įvykis, nes to nėra buvę, kad Lietuvos kardinolai, visi vyskupai, kunigai, apsupti lietuvių tikinčiųjų, aukotų šv. Mišias prie Apaštalo Petro altoriaus. Ypatinga maldos patirtis ir įsimintinas ėjimas pro Jubiliejines duris visose keturiose bazilikose“, – pasakoja O. Vasiliauskaitė. 
Odeta Vasiliauskaitė prisimena, kad pirmą kartą Jubiliejinių metų renginiuose, o ir apskritai Romoje, teko būti 2000-aisiais. Tuomet ji su broliu Marijampolės šv. Vincento Pauliečio parapijos klebonu kun. Dariumi Vasiliausku organizavo piligrimų grupę iš Šakių ir Alytaus, dalyvavo Pasaulio jaunimo dienose. Abu tada pasvajojo, kad jei tik bus galimybė, norės dalyvauti ir po 25-erių metų. Šiam abiejų norui buvo lemta išsipildyti. Asmeninio archyvo nuotr.
Šios durys būna užmūrytos visus 25-erius metus ir tik iškilmingų apeigų metu, Popiežiaus beldimu į Jubiliejines duris, jos atidaromos. Pasibaigus Jubiliejiniams metams, jos vėl yra uždaromos ir užmūrijamos iki kitų Jubiliejinių metų. Jubiliejiniai metai švenčiami kas 25-eri metai. Pašnekovė atvira – sovietiniais laikais Lietuvos katalikai beveik neturėjo galimybių dalyvauti iškilmėse Romoje, keliai atsivėrė tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Ji prisimena, kad pirmą kartą Jubiliejinių metų renginiuose, o ir apskritai Romoje, teko būti 2000m. Tuomet ji su broliu Marijampolės šv. Vincento Pauliečio parapijos klebonu kun. Dariumi Vasiliausku organizavo piligrimų grupę iš Šakių ir Alytaus, dalyvavo Pasaulio jaunimo dienose.
„Piligrimystė, tikėjimo patirtys, susitikimai su Šventuoju Tėvu, bendravimas su iš viso pasaulio atvykusiais jaunais žmonėmis paliko neužmirštamą įspūdį. Patyrę, ką reiškia kartu su 3 mln. jaunimo dalyvauti šv. Mišiose su Popiežiumi, jau tada grįždami kalbėjome, kad jei tik bus galimybė, norėsime dalyvauti ir po 25-erių metų. Ir tam norui buvo lemta išsipildyti“, – sako O. Vasiliauskaitė.
Visas veiklas nuo šv. Mišių, adoracijų, maldos valandų, kultūrinės, istorinės programos iki paskaitų ir ekskursijų Lietuvos piligrimams koordinavo iš Šakių kilęs, už Lietuvos piligrimystės veiklas Romoje atsakingas kunigas Artūras Kazlauskas. Paklausta apie labiausiai atmintim įstrigusius momentus, O. Vasiliauskaitė sako, kad išskirti tą vienintelį – nelengva, nes jautrūs ir nuoširdumu spinduliuojantys buvo vakariniai laikai, kai kartu su kitais maldininkais Vatikano aikštėje jie meldėsi už Popiežių. Įprastai, sako pašnekovė, vyksta ir gyvas susitikimas su juo, tačiau dėl pašlijusios sveikatos Popiežius tuo metu buvo ligoninėje.
„Ypač skrupulingai maldininkų grupėms buvo suorganizuotas ir Kryžiaus kelias bei kryžiaus nešimas į Šv. Petro baziliką. Tikriausiai nė vienas mūsų nepamirš, ką jauti tą akimirką, kai su malda lūpose ir širdyje, su Kryžiumi rankose įžengi į didžiausią katalikų šventovę pasaulyje, o tada kartu su visa grupe eini iki pat centrinio altoriaus Šv. Petro Bazilikoje. Mūsų grupę lydėjo kunigas Arnas Budrius, sesuo vienuolė Marija Rugevičiūtė, kuri ir buvo tas gerasis variklis, nes devynerius savo tarnystės metus ji gyveno Romoje, puikiai įvaldžiusi italų kalbą“, – pasakoja O. Vasiliauskaitė ir priduria, kad, be viso to, širdį visąlaik sušildydavo ir Romoje sutikti žmonės, o ypač – kraštiečiai. Smagu buvo ne gimtųjų Šakių gatvėje, o ten sutikti šakiečius Simoną ir Kęstutį Martinaičius.
Reziumuodama pašnekovė kalba, kad kelias dienas trukusios Jubiliejaus iškilmės buvo pirmiausia tikėjimo, bet kartu ir kultūros, meno bei istorijos šventė. Kasdienė piligrimų dienotvarkė buvo aktyvi: vasario 28d. jie savarankiškai lankėsi Asyžiuje, o jau kovo 1 d. su kitais lietuviais dalyvavo šv. Mišiose Laterano Bazilikoje, kovo 2 d. – Apaštalo Pauliaus Bazilikoje, kovo 3 d. šv. Mišios Šv. Petro Bazilikoje buvo aukojamos dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Gitanui Nausėdai ir Dianai Nausėdienei, o kovo 4 d. šv. Mišių aukai visi rinkosi Mergelės Marijos Snieginės Bazilikoje.
O. Vasiliauskaitė piligrimystę pažįsta seniai ir iš pačios esmės, ji sako: „Piligriminės kelionės – tai ir savo galimybių išbandymas, bet ir bendravimas, vilties nešimas bei tikėjimo kelionė. Trumpai tariant, didžiulis džiaugsmas ir dvasinis pakilimas. O šalia viso to, visada pasipildai istorinių, kultūrinių ir meno žinių bagažą, nes, tarkime, ir šiemet, Jubiliejiniais metais, buvo atverta daug tokių vietų, kur paprastai nuvykęs nepateksi ir nepamatysi.“
2000 m. pašnekovė turėjo progą išvysti Turino miesto katedroje eksponuojamą Turino drobulės originalą, 2011 m. Madrido El Prado muziejuje – visus dailininko Velaskezo kūrinius. O šios kelionės metu piligrimai turėjo ypatingą progą Mergelės Marijos Snieginės Bazilikoje pamatyti erdves, pilnas meno ir istorinių kūrinių, taip pat jie galėjo pasižvalgyti nuo bazilikos stogo į gražiai atsiveriantį Romos miestą bei lydimi lietuviškai kalbančių gidų leistis į ekskursiją po katakombas.
„Labai daug gauni, bet supranti, kad ir pats gali daug duoti. Mintyse perbėgu atskirus piligrimystės etapus – nuo Jaunimo pasaulio dienų 1991 m. Čenstahavoje, vėliau – 2000 m. Romoje, dar vėliau – Kiolne, Madride. O kur dar žiemos Taize jaunimo susitikimai Miunchene, Štutgarte, Lisabonoje, Zagrebe, Europos jaunimo susitikimai piligrimystėje Italijos Loreto mieste bei Ispanijoje, Santjago De Compostelo. Į šias keliones visada vyksti su savo intencijomis, tikslais ir mintimis, bet visuomet vyksti juk ir su žmonėmis. O kadangi esu mokytoja, tai daug kartų teko organizuoti ir vežtis kartu jaunimo grupes. Žinokite, piligriminėse kelionėse nutinka ne tik buitinių nuotykių, bet sakyčiau – net ir tikrų stebuklų“, – atvira O. Vasiliauskaitė.
Grįžusi ji turi ir šiokį tokį pažadą – pasidalinti įspūdžiais, žiniomis ir patirtimi su kolegomis, kurie neturėjo galimybių išvykti švęsti Jubiliejaus Romoje. Susitikimai bus planuojami artimiausiu metu. Be to, lietuvių piligrimystei Jubiliejiniais metais dar tikrai ne pabaiga – balandžio mėnesį iš Šakių kartu su Vilkaviškio vyskupijos Jaunimo centro organizuojama grupe į Romą dar vyks sesuo Rubelinda su keletu paauglių ir dalyvaus paauglių dienų programoje.
Indrė iš Šakių:
