Prano Vaičaičio tėviškė Sintautuose jau turi naujus šeimininkus – meno kolekcininkus Dominyką Šaudį ir Reginą Šemiotaitę. Jų pavardės kultūros lauke pastaraisiais metais skamba pristatant reikšmingus XIX–XXa. dailės ir fotografijos paveldo radinius, organizuojant parodas ir bendradarbiaujant su muziejais. Į Lietuvą sugrąžinti fotografijų albumai, restauruoti tapybos darbai, tyrimai ir ekspozicijos – jų kasdienybė. Šįkart jų dėmesys krypsta į atokiau nuo didmiesčių esančią istorinę sodybą Sintautuose. Naujieji šeimininkai pabrėžia greito rezultato nesitikintys – tai mažiausiai penkerių metų projektas, o jam pasibaigus neatmeta galimybės sodyboje įsikurti ir patys.
Dar 2024-ųjų vasarą pasklidusi žinia apie parduodamą poeto tėviškę sulaukė nemažo atgarsio. Tuometinė savininkė, poeto giminaitė Rūta Vaičaitytė neslėpė – po tris dešimtmečius trukusios rūpybos sodybai reikia naujo šeimininko, galinčio imtis kapitalinio remonto ir prisiimti finansinę atsakomybę už jos ateitį. 2019 m. buvo patikslinta, kad į Kultūros vertybių registrą įtraukta tik pati sodybos vieta – reljefas, šimtamečiai ąžuolai, šulinio vieta, tačiau ne pastatai. O pastarieji išgyveno sudėtingą istoriją: statyti jau po poeto mirties, nacionalizuoti, čia veikė NKVD, vėliau MTS kontora, gyveno įvairios šeimos. Memorialinė ekspozicija jau perkelta į miestelio centrą, kad ją būtų galima lankyti visus metus. Tuomet skelbime buvo nurodyta 80 tūkst. eurų kaina, tačiau naujieji savininkai – Dominykas ir Regina – konkrečios pirkimo sumos atskleisti nepanoro. Užtat Vasario 16-osios išvakarėse jie svetingai atvėrė Vaičaičio tėviškės duris ir atvirai dalijosi savo ateities vizija.
Snieginga žiema sodybą apgaubė balta tyla, dar labiau išryškindama raudonų plytų namo siluetą. Aplink – seni medžiai, laiko paženklinti ūkiniai pastatai ir erdvus 2,5 ha sklypas su pieva bei jaunuolynu. O už pagrindinio namo durų – prasidėjęs ardymo ir planavimo etapas. Peržengus slenkstį pasitinka šaltis, nevienodo aukščio lubos, sovietmečiu sumontuotos pertvaros, skirtingų laikotarpių plytos. Vienoje vietoje atidengtas mūras su senomis žymomis, kitur – silikatinės plytos, linoleumas, laminatas.
„Tikrai daug sienų griausim, kad būtų šviesiau“, – sako Dominykas, rodydamas erdves, kurios dabar primena labirintą.
Jis pats šypteli, kad čia būta daugybės kambarių, bet vizijoje jų liks kur kas mažiau – atsiras atviresnės, logiškesnės erdvės. Paklausus, kaip gimė idėja įsigyti sodybą, abu atviri, kad romantikos čia neverta ieškoti: „Pamatėm skelbimą ir nupirkom.“ Atvykę apžiūrėti jie iš karto suprato, kad šiai vietai reikės nuoseklaus darbo, o susitikimas su buvusia savininke leido geriau suvokti vietos istoriją ir atsakomybę.
„Svarbiausia abiem pusėms buvo tai, kad atvykome turėdami viziją: nenorime čia nieko griauti ar paversti paprastu gyvenamuoju namu“, – pabrėžia Dominykas.
Dominykas Šaudys rodo atidengtą sieną ir pasakoja, kad ardant pertvaras atsiveria savotiška namo biografija – plytose matyti skirtingi laikmečiai: vienos pilnavidurės, su senomis žymomis – greičiausiai caro laikų, kitos jau sovietinės, dalis jų atvežtos, pernaudotos. D. Pavalkio nuotr.
Jų planuose sodybą padalyti tarsi į dvi atskiras erdves. Viena jų bus privati, skirta šeimai, kita – atverta lankytojams.
Dominykas su Regina vedžiodami rodo, kur bus privati svetainė su virtuve, o kur – vieta memorialiniam kambariui. Naujieji šeimininkai pasvajoja ir apie būsimos bibliotekos vietą, o kitoje erdvėje, sako, galėtų atsirasti ir oficiali svetainė svečiams. O kadangi jų gyvenimas sukasi meno ir kultūros lauke, ateityje, pasakoja abu, Vaičaitynėje galėtų vykti plenerai, kameriniai koncertai, susitikimai, o ant sodybos teritorijoje esančių senų pamatų visai galėtų iškilti atskira galerijos ar renginių erdvė, talpinanti didesnį žmonių skaičių.
Dominykui ir Reginai svarbus autentiškumas, tačiau čia kyla iššūkių.
„Nieko nėra išlikę. Nėra net senos namo nuotraukos, kaip jis atrodė… jokios foto, nieko neturim“, – sako Dominykas, kviesdamas vietinius, turinčius archyvinių nuotraukų ar prisiminimų, pasidalinti. Tačiau kai kurie sprendimai naujiems šeimininkams jau dabar aiškūs: „Mes norime, kad būtų sudėti mediniai langai, o stogas uždengtas čerpėmis, kad būtų kuo daugiau autentikos.“ O tai savaime reiškia didesnes investicijas ir lėtesnį procesą, bet, jų manymu, kitaip elgtis su tokia vieta būtų neteisinga.
Artimiausias etapas – pirmojo namo aukšto sutvarkymas: senų grindų išardymas, grindinio šildymo įrengimas, šilumos siurblio sistema, nauji inžineriniai tinklai. Vėliau – stogo keitimas, langai, vidaus erdvių suformavimas. Antras aukštas kol kas bus paliekamas ateičiai. Šeimininkai svarsto, kad laukia ilgas ir finansiškai sudėtingas procesas, todėl neatmeta projektinio finansavimo ar kitos paramos galimybių, nors pagrindinė atsakomybė teks jiems patiems.
Įsigiję sodybą Dominykas ir Regina sako iš naujo atsigręžę ir į patį poetą. Mokykliniame suole išgirstas vardas virto noru pasidomėti giliau – jie gilinasi į kūrybą, į laikmetį, biografijos faktus. Kaip kolekcininkai, ieškantys lietuviškų vertybių ir užsienyje, jie neatmeta minties, kad galbūt dar galima atrasti ir su Vaičaičiu susijusių dokumentų ar objektų. O ūkiniuose pastatuose rastos monetos, kitos smulkmenos jau smagiai kutena fantaziją...
Panašu, kad, minint jubiliejinius P. Vaičaičio metus, jo tėviškė pradeda savo naują etapą. Jau dabar akivaizdu, kad naujieji šeimininkai šią vietą regi ne kaip uždarą privačią erdvę, o kaip atsakomybę – kultūrinę ir bendruomeninę. Nors priekyje ilgas, etapais įgyvendinamas kelias, bet viltis gyva, kad Vaičaitynėje puikiai derės istorija, asmeninė iniciatyva ir nuoseklus darbas. Ir galbūt ši vieta taps dar vienu gyvu kultūros tašku rajone...
Eduardas iš Griškabūdžio:
