Asta GVILDIENĖ

Visai neseniai Kauno Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje vykusioje baigiamojoje respublikinio projekto „Čiurlionio miražai“ šventėje dalyvavo ir Griškabūdžio gimnazijos septintokė Agnė Simanavičiūtė su savo dailės mokytoja Rimute Amoniene. Antros vietos diplomante tapusi moksleivė sako, kad tai labiausiai netikėtas ir kol kas pats didžiausias jos pomėgio piešti įvertinimas.

Nuotr. Griškabūdžio gimnazijos septintokė A.Simanavičiūtė džiaugiasi piešimo konkursuose ją lydinčia sėkme.  

Nebūdama profesionalė ar Meno mokyklos mokinė, savo ir dailės mokytojos pastangų bei darbštumo dėka, tikrai puikiai įvertinta keliuose konkursuose, Agnė sako, kad piešimas pats smagiausias jos laisvalaikio užsiėmimas. Apie tai ir kalbiname ją.

Kada pradėjai piešti? Kaip tavo gyvenimas susijęs su piešimu?

Piešti pradėjau dar vaikystėje, kaip ir visi vaikai. Pirmasis mano mokytojas ir darbų vertintojas buvo tėvelis. Jis skatino mane neapleisti piešimo ir palaipsniui tai užėmė didžiąją mano laisvalaikio dalį. Kai buvau maža labai mėgau piešti įvairius animacinių filmų herojus ir gyvūnus, kuriuos jau žinojau. Profesionaliau piešti pradėjau nuo penktos klasės, paskatinta dailės mokytojos Rimutės Amonienės. Piešimas tikrai nėra pats svarbiausias užsiėmimas mano gyvenime. Tai tiesiog hobis ir širdžiai miela veikla laisvalaikiu.

 
Jau išaugai iš vaikiško pasaulio. Ką dabar labiausiai mėgsti piešti?

Taip. Animacinių filmukų herojų ir gyvuliukų jau nepiešiu... Labiausiai patinka improvizuoti tomis temomis, kur nėra nurodyti konkretūs objektai. Daug įdomiau sugalvoti ne visai tikrovišką kompoziciją ir šiek tiek pafantazuoti. Gal todėl man yra tokie artimi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio piešiniai. Jie traukia savo simbolika, savita mąstysena ir unikaliu pasaulio suvokimu.

Kokiuose konkursuose labiausiai pasisekė?

Praėjusieji ir šie metai buvo sėkmingi. Dalyvavau ne viename respublikiniame konkurse. Antros grupės diplomante tapau respublikiniame vaikų kūrybinių darbų konkurse „Angelo žinia“. Už piešinį „Tikėjomės be kraujo praliejimo“ skatinamuoju prizu buvau apdovanota nacionaliniame mokinių konkurse „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“.

Šiemet dalyvavau projekte „Čiurlionio miražai“, kuris buvo surengtas pagerbiant garsų dailininką ir kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Respublikiniam konkursui „Karalių pasaka“ buvo pateikti 702 mokinių darbai. Man tiesiog pasisekė. Aš tapau antrosios vietos diplomante. Kol kas tai didžiausias mano laimėjimas.

Kur tobulini savo piešimo įgūdžius?

Savo piešimo įgūdžius tobulinu dailės būrelyje, kuriam vadovauja mano dailės mokytoja R. Amonienė. Tai pati mylimiausia mano mokytoja, kurios profesionalių dailės pamokų labai laukiu. Ji mane skatina daugiau piešti ir savo jėgas išbandyti įvairiuose konkursuose.

Lankyti Šakių meno mokyklą neturiu galimybių. Be to, neužtektų ir laiko. Manau, kad visi savo viduje turime kažkokią meno gyslelę. Vieni piešia, kiti skambina pianinu, treti lipdo skulptūras ar sukuria daug originalių rankų darbo kūrinių. Aš piešiu, nes noriu savo mintis perteikti per spalvų ir formų žaismą. To negalėčiau padaryti grodama, pavyzdžiui, pianinu. Juk groji jau kitų sukurtą muziką. Manau, tik nedaugelis gali pasiekti tokį profesionalumo lygį, kad sugebėtų pats sukurti kokį muzikinį kūrinį.

Gal jūsų šeimoje yra  ir daugiau piešiančiųjų?

Šeimoje laisvalaikiu piešiu tik aš. Metais jaunesnė sesuo taip pat turi tokį polinkį, tačiau labiau piešimu nesidomi. Tėvelis piešia retai. Jis labiau nori, kad mes pieštume. Bet turiu auksarankę močiutę, kuri moka sukurti gražiausius meno kūrinius siuvinėdama kryželiu, megzdama, pindama iš vytelių. Galiu daug ko iš jos pasimokyti.

Kaip sekasi mokslai? Su kuo galvoji susieti savo ateitį?

Mokslai sekasi gerai. Mėgstu ir matematiką, ir dailę, ir lietuvių kalbą. Tačiau tikslieji mokslai sekasi labiau nei humanitariniai. Pats mėgstamiausias dalykas – dailė. Šių pamokų labiausiai laukiu.

Apie ateitį dar negalvoju ir tikrai nežinau, ar ji bus susijusi su mano pomėgiu piešti. Tačiau, kad piešimas visuomet liks vienu iš svarbiausių dalykų mano gyvenime, tikrai neabejoju.