
Jorė arba Joris – taip lietuviai vadino pavasario Perkūną, žadinantį gyvybės jėgas. Jis buvo įsivaizduojamas kaip raitelis, panašus į mūsų Vytį ar šv. Jurgį su ietimi rankose. Senovėje buvo tikima, kad Jorė valdo visus žemės raktus: prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų, globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Latvijoje šv. Jurgis vadinamas Juriu. Ten liaudies dainose ir tikėjimuose Jurgis dažnai vadinamas Ūsiniu.
Buvo tikima, kad Jorės metas – pats tinkamiausias laikas keisti gyvenamąją vietą. Išeinant reikėdavo gražiai iššluoti paliekamas patalpas, kad visa sėkmė neliktų senojoje vietoje, o, atsikėlus į naują vietą, vidun pirmiausiai įnešti duonos kepalą, kad namuose maisto nepritrūktų. Senojoje vietoje lietuviai palikdavo visus šaukštus - tada ten likdavo visas nepriteklius. Išsikraustant buvo negalima atsigręžti atgal, kad bėdos iš paskos neatsektų.