Gruodžio 20 dieną Kriūkuose buvo švenčiamas ypatingas jubiliejus – šimto metų sulaukė Matilda Dairutienė. Moteriai neseniai buvo sušlubavusi sveikata, tačiau svečius ji pasitiko jau pasveikusi ir žavėjo žvalumu bei sąmoju.

 

 

Tiesa, šampano senolė paragavo tik simboliškai – jau kurį laiką moteris griežtai nevartoja ne tik stipresnių gėrimų, tačiau renkasi ir maistą. Kaip pati sako, maitinasi „dietiškai“ – vengia riebių patiekalų, nevalgo kiaulienos, nuo kurios jai pablogėja sveikata. Matilda teigė, kad mityba susirūpino tik sulaukusi garbaus amžiaus.

Senolė prisipažino, kad gyvenime ji negalėjo pasigirti gera sveikata. „Kiek ligų turėjusi esu, kiek skausmų, tai baisus daiktas! Per karą kiek reikėjo iškentėt... Prisimenu, su seserimi užėjome ant minų lauko. Minai sprogus, buvome sunkiai sužeistos: mano koja stipriai kraujavo, buvo taip suplėšyta, kad mačiau baltuojant savo kaulą, į blauzdą buvo sulindusios šukės. Tačiau bridome per Šešupę, paskui du – tris kilometrus bėgome prie kelio, kad sustabdytume mašiną. Kol bėgome, tai bėgome, tačiau kai sustojome, tai sukniubome ir atsistoti jau nėjo. Mums pavyko susistabdyti kareivius. Jie klausė: „Ir kur mums jus dėt?“ Aš pasakiau: „Vsio ravno, kad ir į frontą. Tai mus įsikėlė į mašiną ir nusivežė su savimi, buvome slaugomos su kitais kareiviais. Kai nukraujavusi apslabau, kareivis mane žadino, neleido užmigti“,- prisiminė Matilda. Moteris tiki, kad ją nuo mirties minų lauke ir nuo kitų pavojų gelbėjo rožančius. „Ir dabar tą rožančiuką turiu. Dieve Dieve, kaip jis mane saugojo, aš jį vaktuoju dabar“,- pasakojo šimtametė.

Paklausta, ką mėgo veikti jaunystėje, Matilda nedvejodama atsakė: „Dainuoti ir šokti. Daugiau nieko.“ Kaip senolę apibūdino jos giminaitė, Matilda visą gyvenimą buvo labai veikli, stipri asmenybė, savo rankose laikė visus namų kampus, buvo linksma, mėgo bendrauti.

Pati Matilda vaikų nesusilaukė, senatvę ji leidžia pas savo dukterėčią, kurią, netekusią mamos, kartu su kita jos seserimi, užaugino nuo mažų dienų.

Visą gyvenimą moteris praleido Slabaduose, Vilkaviškio rajone, todėl pasidžiaugti gražiu jubiliejumi ir pasveikinti senolės prigužėjo pilnas kambarys slabadiškių bei kriūkiečių. Slabadų bendruomenės centro pirmininkė Irena Adomaitytė tvirtino, kad Matilda visuomet buvo tvarkingumo įsikūnijimas ir pavyzdys kitiems slabadiškiams. „Visada gražiausiai sutvarkyti kapai, visada tvarkingiausia sodyba, didžiulės rūtos ir dabar žaliuoja vidurį žiemos. Gal Slabaduose nei pas vieną nėra rūtų, o pas Matildą – yra“,- kalbėjo I. Adomaitytė. Matilda tvirtino, kad jos niekas neįkalbėjo rūtų išrauti: „Sakiau: aš senstu ir rūtos tegu kartu.“ „Didžiulis džiaugsmas, kad jūs tiek metų išgyvenot. Visi kaime sužinoję, kur vykstu stebėjosi ir džiaugėsi: „Oi, Matildai šimtas metų!”- kalbėjo I. Adomaitytė. Tačiau senolė į tai atsakė: „Man čia visai nedaug.“

„Mes padarėme Jums siurprizą, apgrėbėme aplink jūsų namelį, sutvarkėme, kad viskas būtų tvarkingai, jeigu grįžtumėte pažiūrėti į namus“,- pasakojo I. Adomaitytė, kuri senolei išklojo visas Slabadų naujienas ir kvietė greičiau atvykti pasigrožėti atsinaujinusia bažnyčia ir kitais pasikeitimais, įvykusiais po Matildos išvykimo.