Penktadienio vakarą Kudirkos Naumiesčio kultūros centras atviromis durimis laukė kiekvieno naumiestiečio, norinčio įsijungti į prieš mėnesį įkurtą bendruomenę „Naumiestiečių sambūris“. Geresnio gyvenimo pasiilgę bendruomenės iniciatoriai užsimojo aktyvinti miesto gyventojus ir populiarinti Lietuvos himno autoriaus vardu pavadintą miestą.

Pasak socialinių darbuotojų, šiuo metu bene daugiausiai socialinės rizikos šeimų gyvena pačiame mieste, mat daug asmenų atėjo gyventi į socialinius būstus. Socialinės rizikos grupei šeima, kurioje auga vaikų iki 18 m., priskiriama, jei bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, jei trūksta socialinių įgūdžių, dėl kurių stokos nesugebama tinkamai prižiūrėti vaikų ir t. t.

„Kaip ir minėjome, Šakių seniūnijoje yra apie 30 socialinės rizikos šeimų, tačiau dar panašiai tiek pat yra stebimų, į kurias reikia atkreipti dėmesį. Po kiek laiko, jei šeima gyvena tvarkingai, iš to sąrašo išbraukiama arba, kad ir kaip bebūtų gaila, yra įtraukiama į soc. rizikos šeimų sąrašą. Tiesą pasakius, socialinės rizikos šeimos retai pasveiksta. Mano darbo patirtis – 18 m., per šį laikotarpį iš sąrašo buvo išbrauktos keturios šeimos“, – sakė socialinė darbuotoja R. Petraitienė.

Priklausomai nuo to, kokia problema, socialinės darbuotojos soc. rizikos šeimas lanko per savaitę kelis kartus. Jei, pavyzdžiui, šeimoje stokojama socialinių įgūdžių, tuomet tokia šeima lankoma kartą per savaitę ar dvi, jeigu yra mažamečių vaikų, tuomet vykstama dažniau, norint įsitikinti, ar jie yra saugūs, pamaitinti, aprengti ir prižiūrimi.

Nuvykusių į soc. rizikos šeimą, darbuotojų sutikimas būna įvairus ir priklauso nuo daug aplinkybių. Kartais aplankyti šeimų vykstama ir su policijos įgaliotiniu.

„Reikia pripažinti, jog mūsų nė viena šeima nelaukia. Tačiau vienos sutinka draugiškai, be pykčių, bet tikrai pasitaiko ir tokių atvejų, kai reikia saugotis, kad nenukentėtume. O kartais prieš pat nosį būna užrakinamos durys ir į vidų nepatenkame“, – atvirai pasakojo R. Petraitienė.

Dėkojo už tai, ką padarė

Tačiau negalima teigti, jog visos soc. rizikos šeimos į socialines darbuotojas žiūri skeptiškai ar yra priešiškai nusiteikusios. Kai kurios moterys ateina paprašyti patarimo ar tiesiog pasikalbėti, o dėl kai kurių sprendimų socialinėms darbuotojoms padėkos žodžiai ištariami ir po daugelio metų. Kad ir kaip bebūtų, visos darbuotojos sakė vienodai: šis darbas neišvengiamai paliečia tave kaip žmogų, paliečia tavo jausmus, o ir šeimų bėdas sunku išmesti iš galvos, tad neretai ir grįžus į namus sukasi tik su darbu susijusios mintys.

„Turbūt sunkiausia būna tik pradėjus dirbti. Prisimenu savo darbo pradžią, kai iš girtaujančios mamos teko važiuoti paimti keturių jos vaikų, to jausmo iš tiesų nenoriu prisiminti. Buvo labai skaudu, negalėjau nei miegoti, nei apie nieką kitą galvoti, tik apie tuos vaikus. Tačiau praėjo daug metų, vienas iš minėtųjų vaikų, jau suaugęs vyras,  atėjo ir man padėkojo už tai, kad tą dieną buvo priimtas toks sprendimas ir jis su kitais vaikais buvo atskirtas nuo mamos“, – sakė R. Petraitienė.

Kad nežiūrėtų iš aukšto...

Su R. Izokaitiene nuvykome pas vieną iš šeimų, kurią ji lanko. Trijų vaikų mama mus pasitiko džiugiai nusiteikusi ir su mielu noru sutiko pasikalbėti. Moteris teigė, jog puikiai supranta, kad toks yra socialinio darbuotojo darbas, kad jis privalo lankyti socialinės rizikos šeimas. Trijų vaikų mama sakė, jog nesmagu tik viena – kai atėjęs darbuotojas į juos žiūri iš aukšto, tačiau pridūrė, jog neseniai Šakių seniūnijoje dirbanti R. Izokaitienė visiškai kitokia.

„Žinot, norisi, kad eitų su darbuotoju pasikalbėti, jam pasipasakoti, taip pat gauti patarimų, norisi, kad su mumis elgtųs gražiai. Nesakau, kad esu karalienė ir man reikia kažkokios išskirtinės pagarbos, tačiau kartais tiesiog paprastas pokalbis pakeičia požiūrį, deja, prieš tai yra tekę sutikti kitokių soc. darbuotojų“, – sakė moteris.