Mišrių socialinių paslaugų centre – it namuose

vilties ziedas
Nuotr. Šešiolika mišrių socialinių paslaugų centro gyventojų įsikūrę jaukiuose dviviečiuose kambariuose.


Agnė NAUMAVIČIŪTĖ

Dar 2014 m. Plokščiuose duris atvėrė VšĮ „Vilties žiedas“ padalinys – mišrių socialinių paslaugų centras. Nors iš pradžių centre gyveno vos keli asmenys, dabar čia užimti visi kambariai.

Svarbiausia – pagalba

Šiuo metu kambariuose įsikūrę po du centre gyvena 16 (nuo 20 m. iki pensinio amžiaus) asmenų. Iš pradžių čia gyveno daugiausia vyriškiai, o dabar apgyvendinama vis daugiau moterų. Iš Šakių krašto mišrių socialinių paslaugų centre apgyvendinti keturi asmenys, kiti yra iš Jurbarko ir Vilkaviškio savivaldybių. Antrus metus centro direktore dirbanti Dalia Diktorienė sako, kad darbas nėra iš lengvųjų, tačiau svarbiausia – pagalba žmonėms, kad jie gebėtų pasiruošti tolimesniam gyvenimui. Mišrių socialinių paslaugų centre teikiama savarankiško gyvenimo namuose paslauga suaugusiems asmenims su negalia. Tiesa, čia apgyvendinami tokie asmenys, kuriems nereikalinga nuolatinė priežiūra. Centro gyventojai patys tvarkosi savo kambarius, perka būtiniausius daiktus, taip pat patys gaminasi valgyti. Žinoma, norint pasigaminti šį tą įmantresnio, kartais reikalinga socialinių darbuotojų pagalba.

Ne paslaptis, kad čia gyvenančius asmenis kartais sunku priversti dirbti, direktorė dažnai išgirsta pasiteisinimus, kad gyventojas nežada ilgai užsibūti, tai kam jam vargti...Tačiau pati D. Diktorienė taip pat neslepia, kad darbą susirasti centre dirbantiems asmenims yra tikrai sudėtinga. Visi jie registruoti darbo biržoje, gauna socialines pašalpas, tačiau juk norėtųsi, kad pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu būtų darbas. Keli gyventojai mokosi, kiti užsiima įvairia veikla centre.

Norintieji gali užsiimti sodininkyste, daržininkyste. Mišrių socialinių paslaugų centras iš valstybės išsinuomojo 50 a dydžio sklypą, jame dabar yra pastatytas ir šiltnamis, atsirado ir sodinukų, taip pat suartas žemės sklypas, laukiantis, kada bus galima kažką pasodinti. Šiltnamis kol kas irgi tuščias, tačiau netrukus centro gyventojams ir darbuotojams teks kibti į darbus ir ruoštis pirmiesiems pavasario darbams.

Nesuvaidintas abejingumas?

Besikalbant D. Diktorienė atskleidė skaudžią realybę, su kuria jai tenka susidurti kiekvieną dieną. Moteris pasakojo, kad tik pradėjus dirbti visa situacija pasirodė ne iš lengvųjų, tačiau dabar viską daugiau mažiau pasiseka kontroliuoti.

„Žinoma, visko pasitaiko, tenka kovoti ir su tuo, kad čia gyvenantys asmenys nevartotų svaigiųjų gėrimų, bet žiūrėk – grįžta iš kur nors ir jau jauti sklindantį alkoholio kvapą. Kartais būna ir sunku, ir skaudu. Riti kaip tas Sizifas akmenį, tik atleidi – žiūrėk ir rieda atgal. Taip yra ir čia: stengiesi, kalbi, darai, džiaugiesi, kad viskas klostosi tinkama linkme, tačiau viskas taip trapu, kad po kelių sekundžių gali subirti. Ir vėl pradedi iš naujo...“ – pasakojo direktorė.

D. Diktorienė centre atlieka ne tik direktorės, bet ir psichologės, o kartais ir draugės vaidmenį. Ne paslaptis, kad kiekvienas į Plokščių centrą atvykęs žmogus atėjo ir atsinešė savitą, savaip skaudžią istoriją.

„Daugelis čia gyvenančiųjų – mano bendraamžiai, kiti jaunesni. Kai bandau pasikalbėti, dvidešimtmečiui paaiškinti, kad jam visas gyvenimas priešaky, kad reikia į jį kabintis, kad viso likusio gyvenimo negyvens šiame centre, o į tave žiūri abejingos akys, ką tada daryti?“ – retoriškai klausė pašnekovė.

Toli gražu ne visi gyventojai bendrauja su savo artimaisiais, o jei bendravimas nenutrūkęs, jie patys vyksta pas artimuosius, tačiau centre retai juos kas aplanko. Yra ir dar skaudesnių pavyzdžių, kai didžiąją gyvenimo dalį nugyvenęs asmuo yra vienas it pirštas ir vienintele šeima jam yra mišrių socialinių paslaugų centro gyventojai ir darbuotojai.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar pritariate šaukimui į karinę tarnybą iš karto po mokyklos?

klausimelis 06 21Albinas iš Staliorių:

Pritariu, savo pareigą kiekvienas turi atlikti. Tarnybos metu vyrukai suvyriškės, išmoks priimti rimtus sprendimus. Merginos tegul savanoriškai eina, ne koks Izraelis čia. Pats buvau kariuomenėje, patirtys, žinoma, visokios, bet šiaip į pliusą. Tiems, kurie abejoja, ar verta į šauktinius investuoti, vertėtų susimąstyti, kiek kainuoja profesionalios kariuomenės išlaikymas. Be to, jei atsitinka taip, kaip Ukrainoje, tai ką – negi tuos vaikus, kurie nieko iš viso nemoka, siųsti?

klausimelis 06 21 2

Audronė iš Veršių:

Nepritariu. Galvoju, kad reiktų jaunuoliams leisti pasimokyti, be to, nepatinka man prievarta. Lygiai tas pats su merginomis, jei tik pačios nori – valio. Pati tarnyba tikrai naudinga, reikalinga disciplinos ugdymui, o ir kitokia patirtis visada į gera. Jei būtų karas, manau, būtų visokių – ir tokių, kurie eitų tėvynę ginti, ir tokių, kurie bėgtų.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.