Lapkritis užleido vietą gruodžiui.  Praėjusį sekmadienį uždegėme vieną iš keturių Advento  žvakelių. Prasidėjo mistiškas metas  -  Jėzaus gimimo laukimas, kurį lydi malda, pasninkas, geri darbai ir atgailos dvasia. Tai įsiklausymo ir gebėjimo išgirsti laikas, kad galėtume dar daug ką nuveikti tobulindami save, augdami dvasia, sėdami aplink save tikrumą, gėrį, meilę ir grožį, paremtus  tikėjimu ir viltimi.

 

Kiekvienas norime, kad Šv. Kalėdos būtų prasmingos, bet vietoj to jos tampa dienomis, kupinomis nesibaigiančių pirkimų, kredito kortelių naudojimo, eismo kamščių, būtinų darbų sąrašo, nereikalingų daiktų, o dvasiniai dalykai dažniausiai pamirštami.  Pasibaigus pirkimų karštinei, galų gale suprantame, kad praleidome tikrąją šios šventės esmę ir likome tik su skolomis bei vidinės tuštumos pojūčiu.

Prasidėjus Advento laikotarpiui vis dažniau girdime kvietimą įprasminti Jėzaus gimimo laukimą ne grūdantis didžiųjų prekybos centrų eilėse, bet išgyvenant vidinio susikaupimo, maldos ir gerų darbų darymo džiaugsmą, atsigręžiant į esmines vertybes ir šalia esančius žmones, įvertinant savo buvimą bei elgesį, sugrįžtant į save. Juk kiekvienas turime gyvenimo paraščių, iš kurių būtina vėl sugrįžti į švaraštį.

Adventas - tai proga pagalvoti apie tai, jog nieko nėra pastovesnio už mūsų laikinumą šioje žemėje. Todėl verta susidraugauti su savimi tokiais, kokie mes esame, ir keisti požiūrį į vartojimą, į tikėjimą, į šventes, jų prasmę ir tradicijas. Tada pasikeis ir mūsų tarpusavio santykiai, požiūris vienas į kitą, padidės ir meilė artimui savo, ir draugystės stiprumas, ir pasitikėjimas, užuojauta, atlaidumas.

Iš krikščionybės istorijos žinoma, kad Adventas ne visada buvo toks, koks dabar. Iki IV amžiaus vidurio jis trukdavo septynias savaites - tiek, kiek dabartinė Gavėnia (laikas nuo Užgavėnių iki Šv. Velykų). Iki tol Advento pabaiga laikyta sausio 6 - oji, dabartinė Trijų karalių šventė. 354 metais Bažnyčia galutinai nustatė Kalėdas - Kristaus gimimo dieną - švęsti gruodžio 25 - ąją. Kartu sutrumpėjo ir Advento laikotarpis, su kurio pradžia prasideda ir pasninkas – laikas, kai atsisakoma mėsiškų ir pieniškų valgių, susilaikoma nuo pasilinksminimų ir kitų pramogų. Tautosaka leidžia spėti, kad ir mūsų protėviams (iki krikščionybės) buvo būdingas ritualinis susilaikymas. Šis laikotarpis galėjo prasidėti spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje tuoj po Ilgių (Vėlinių).

Nors ir buvo paplitęs draudimas linksmintis, šokti ir dainuoti, žmonės sugalvodavo ne tokių triukšmingų pramogų. Nudirbę didžiuosius rudens darbus, žmonės turėdavo laiko vieni kitus lankyti. Kad vakarai neprailgtų, susigalvodavo, kaip juos paįvairinti: kas dainomis, kas žaidimais, kas pasakojimais, o kas burtais ir gamtos reiškinių stebėjimu. Jei daug sniego - bus geras vasarojus. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių. Jei per Adventą šalta, bus karšta vasara ir stipri perkūnija. Dažni atodrėkiai reiškė grūdingas rugių varpas. Žvaigždėtos naktys pranašavo žuvingus metus.

Daug reikšmės skirta Šv. Andriejaus nakties sapnams. Kad jie išsipildytų, reikėjo imtis tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, visą vakarą su niekuo nesikalbėti, sukalbėt rožančių, po galva pasidėti vyriškas kelnes, po lova pasikišti dubenį vandens ir rankšluostį. Vincas Kudirka rašė, kad savitą atspalvį Advento pabaigai suteikdavo kalėdiniai turgūs, vadinami saldaturgiais ar saldžiaisiais kermošiais. Tai būdavo paskutiniai metų turgūs. Moterys jiems ruošdavosi iš anksto. Čia parduodavo ir pirkdavo aguonas, kanapes, kviečius, linų sėmenis, pupas, žirnius, cukrų, medų, spanguoles, žalius ir džiovintus obuolius, o nuo prieškario – ir eglutes, iš šiaudų bei spalvoto popieriaus pagamintus eglučių papuošalus.