Antradienį Kudirkos Naumiesčio neįgaliųjų centras paminėjo 15-os metų veiklos sukaktį. Susibūrimo metu trumpai apžvelgta centro veikla ir viltasi, kad ji dar tęsis ilgus metus. Gausus sveikintojų būrys džiaugėsi, kad centre vietą randa ir jaunas, ir senas, kad čia visada esi laukiamas ir šiltai sutinkamas.

Centrui vadovaujanti Dalia Šulcienė džiaugėsi, kad galėjo dalyvauti centro, be kurio dažnas naumiestietis neįsivaizduoja savo gyvenimo, kūrimo procese. Ji mena, kad prieš 15 metų centras vienijo gal 400 narių, o šiandien jų skaičiuojama apie 200. Vieni ateina, kiti išeina, bet svarbiausia, kad kiekvienas čia randa veiklos.

„Čia susirenkame, pabendraujame, pasportuojame, dalyvaujame seniūnijos ir rajono renginiuose, aplankome žymias vietas, kiekvienais metais poilsiaujame Nidoje“, – pasakojo centro koordinatorė. Vienas matomiausių centro narių – Gediminas Dovydaitis, renginio metu sukiojęsis su prijuoste, o įprastai ne tik Kudirkos Naumiestį, bet ir visą rajoną garsinantis aktyvia sportine veikla.

Tylos minute pagerbta ir Amžinybėn iškeliavusi ilgametė Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Danutė Aukštikalnienė. Būtent ji buvo šio centro sumanytoja, radusi jam ir patalpas. Tiesa, prieš D. Šulcienę trumpai centrui vadovavo taip pat į Amžinuosius sodus jau iškeliavusi Ona Kudirkienė.

Dabartinis draugijos pirmininkas Saulius Rakauskas pripažino – centras tikrai yra traukos centras, o jei į jį susirinktų visi jame besilankantys, netilptų į patalpas.

„Ryte ateina vieni, vakare būna kiti“, – sako draugijos pirmininkas.

Centre veikia ir dienos centras, renkasi neįgalieji, bendruomenė, moterų klubas, o rūsyje (Socialinių paslaugų centro padalinyje) teikiamos ir skalbimo bei maudymosi paslaugos. Kaip pastebėjo sveikinimus skyręs meras Edgaras Pilypaitis, būtent tokia ir buvo centro paskirtis. Tačiau S. Rakauskas sako, kad reikia ir pagalbos, buvęs ir nesuprastas, ir nepalaikytas, nors projektus rašė, prašymus teikė.

„Gavau net velnių“, – pripažįsta jis, akcentuodamas, kad centriuko pagražinimui nereiktų milžiniškų lėšų.

Jis mano, kad turėtų būti saugesnis sporto inventorius, kad reiktų patvarkyti grindis, kad būtų gerai sutvarkyti ir vandens sistemą, kad iš šalto krano bėgtų šaltas vanduo, iš karšto – karštas, o ne bet kaip.

Gražios sukakties proga netrūko ir sveikinimų. Daugelis linkėjo sveikatos, gražių akimirkų ar tiesiog mokėjimo džiaugtis šia diena – kad dar gali vaikščioti, matyti saulę, girdėti paukščių čiulbesį. Niekas neabejojo – čia visada gera, jauku, dvelkia širdžių šiluma.

O visiems linkėjimus išsakiusiems svečiams D. Šulcienė centro vardu dovanojo sukaktį įprasminantį medalį bei gėlę. Dar ilgai netilo linkėjimai, pašnekesiai ir pasibuvimas tarp gausiai susirinkusių bičiulių.