Praėjusį šeštadienį Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis ir Pėsčiųjų žygių asociacija pakvietė tęsti partizanų vadų kelionę atkartojančius žygiu Šakių krašte. Pajusti, kokią Lietuvą matė kovotojai už laisvę, panoro apie 600 žygeivių. Nepaisydami pliaupiančio lietaus, jie žygiavo iš Lukšių į Gelgaudiškį, įveikė 31 ar 24 km maršrutus, aplankė partizaninio karo ir kitas lankytinas vietas.

Kaip pasakojo „Partizanų Lietuva“ žygio organizatorė dr. Aistė Petrauskienė, žygis sugalvotas neatsitiktinai, o norint paminėti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos priėmimo 70-ąsias metines.

„Kai 1949 m. vasario 16 d. aštuoni partizanų vadai, šviesiausi mūsų Laivės kovotojai, susirinko Minaičių kaime Radviliškio rajone tam, kad pasakytų: nors Lietuva yra okupuota, jie tiki Laisve ir nepasiduos iki paskutinio kraujo lašo, kovos, kad Lietuva būtų laisva. Šios mintys buvo užrašytos vos dviejų lapų tekste“, – sakė A. Petrauskienė ir pridūrė, kad šiais metais Laisvės kovų įamžintojai pakvietė į daugiaetapį žygį pėsčiomis per Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Žemaitiją į reikšmingiausią partizanų vadų susitikimo vietą Minaičiuose.

„Mūsų, kaip mokslininkų ir istorikų, tikslas buvo atkurti tą partizanų vadų kelionę vartant archyvų dokumentus, klausantis žmonių atsiminimų. Specialiai projektui buvo išleistas žygio vadovas „Keliai į 1949 m. Lietuvos partizanų vadų susitikimą“, – pasakojo A. Petrauskienė. Vadove aprašytos 109 lankytinos vietos, 26-ios mena istorinę partizanų vadų kelionę į susitikimą.

A. Petrauskienė paminėjo, kad partizanai savo maršrutus vadino žygkeliais ar žygikeliais.

Renginio organizatoriai pasakojo, kad žygis suskirstytas į 12 ruožų nuo 15 iki 24 km. Partizanų vadų kelionę pakartojantis žygis prasidėjo rugsėjo 15-ąją Aukštaitijoje, čia žygeiviai įveikė tris žygio atkarpas keliaudami partizanų vado Juozo Šibailos-Merainio maršrutu į Radviliškį. Devynios atkarpos skirtos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kelionei.

Aplankyti įdomiausias vietas, išgirsti įspūdingiausius pasakojimus apie šio partizano ir Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto kelionę Šakių rajono apylinkėse buvo skirtas septintasis žygio maršrutas Lukšiai–Gelgaudiškis.

Gruodžio 8-osios ryte Lukšių kultūros namuose vos tilpo starto laukiantys žygeiviai iš visos Lietuvos, o salėje susėdusius ir prie žygio prisijungusius apie 400 Vaidoto mechanizuoto pėstininkų bataliono karius pasveikino Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis bei Lukšių seniūnas Vidas Cikana, kuris savo autoriniais darbais yra daug prisidėjęs prie partizanų atminimo įamžinimo.

Lukšiuose žygeiviai aplankė vietą, kur buvo niekinami žuvę Lietuvos partizanai, sustojo prie paminklo Tauro apygardos partizanų vadui A. Grybinui-Faustui. Istorikė Greta Paskočiumaitė žygeiviams pasakojo, kad Aleksandras gimė Lukšiuose, jo tėvas Antanas Grybinas buvo Lukšių pradinės mokyklos vedėjas. Aleksandras buvo puikus sportininkas, jautrus ir kūrybingas žmogus. Tėvo pėdomis pasekęs dirbo mokytojo darbą. 1944 m. nesėkmingai bandė pasitraukti į Vakarus ir netrukus prisijungė prie Laisvės kovotojų.

„Aleksandrą Grybiną atsiminimuose matome kaip žmogų, kuris turėjo savus įsitikinimus, kartais nepaklusdavo. Tai rodo Žalgirio rinktinės vado Juozo Jasulaičio-Kazoko 1946 m. spalio 24d. įsakymas, kuriame rašoma: „Žalgirio rinktinės adjutantą Faustą už lepšiškumą, bobiškumą, trūkumą energijos bei iniciatyvos, už per didelį verkšlenimą, vykdant įsakymus, atleidžiu iš einamų pareigų ir skiriu į Vytauto kuopą eiliniu kovotoju. Kovotoją Faustą įspėju paskutinį kartą, kad jaustųsi kovotoju ir pasitaisytų, kad nereikėtų imtis griežtesnių priemonių“. Matome, kad to įspėjimo ir pakako, susiformavo tikras kovotojas, tikras Laivės karys. Aleksandras tampa žvalgybos, o vėliau Spaudos ir informacijos skyriaus viršininku, o 1948 m. spalio mėnesį tampa Tauro apygardos partizanų atstovu ir keliauja į partizanų pagrindinį susitikimą, kur keliaujame ir mes“, – pasakojo istorikė.

Iš Lukšių žygeiviai žvyrkeliu patraukė į Briedžius, vėliau aplankė partizanų kapus Plieniškiuose ir partizanų vadų sustojimo vietas Pajotijų bei Mozūriškių kaimuose.

„Išgirdau apie miestelį Lukšius istorijų, kurių anksčiau neteko girdėti. Manau, kad aš ne išimtis, labai dažnai gimtųjų vietų istorija lieka mažiausiai žinoma, nes per istorijos pamokas mokomi bendri Lietuvos istorijos dalykai. O tokie žygiai kaip šis leidžia išgirsti tokius dalykus, kurių nerasi vadovėliuose. O juk kartais jie būna patys įdomiausi ir labiausiai paskatina domėtis istorija“, – po žygio sakė lukšietė Sima Kazarian. Ji pasakojo, kad nuėjus vos penkis kilometrus kojos jau buvo šlapios, o lietus merkė beveik pusę žygio: „Mes grįžom vakare namo, o partizanai po tokių žygių ne visada gaudavo pailsėti šiltuose namuose. Dažnai ištiesdavo kojas drėgname bunkeryje po žeme.“

Žygio dalyviai, startavę 10 val. Lukšiuose, finišą Gelgaudiškyje pasiekė pavakare, paskutiniai –  tarp 16–17 val.

Žygeiviai pasakojo, kad šeštadienio žygis buvo tikrai partizaniškas, su iššūkiais – pliaupiantis lietus, šlapi drabužiai ir moliu aplipusios kojos... Nors „Partizanų Lietuvos“ žygeiviams šeštadienis buvo išbandymų kupina diena, bet ją vainikavo puikus Jono Sakalausko ir styginių kvarteto „Bass Arco“ koncertas.

Paskutinė žygio „Partizanų Lietuva“ atkarpa jau kitąmet, Vasario 16-ąją po Radviliškio apylinkes į Minaičius – į Romuva vadintą Prisikėlimo apygardos štabo būstinę.