Praėjusį penktadienį rajono gyventojai skubėjo į Šakių „Žiburio“ gimnazijos salę, kur jų laukė šiltas ir betarpiškas susitikimas su kunigu Ričardu Doveika. Šį susitikimą mūsų kraštiečiams pažadėjo ir pažadą tęsėjo dar prieš porą mėnesių po rajoną važinėjęs tuometinis kandidatas į Seimą, Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys, kuris ir pats mielai kartu atvyko pasižiūrėti, kaip šakiečiai gyvena po rinkimų.

Tačiau gyventojai į gimnaziją skubėjo pamatyti ne ministro, o kunigo R. Doveikos. Pilnutėlė mokyklos salė klausėsi kunigo kalbos susitelkusi, ausis ištempusi, kone nekrustelėdama. Tema „Adventas krikščionybėje ir valstybėje“ nebuvo nuleista iš kunigiškų aukštumų tikintiesiems. Priešingai, pasiklausius R. Doveikos tampa aišku, kodėl būtent šis dvasininkas yra taip mėgstamas visuomenėje – jis moka kalbėti apie svarbiausius gyvenimo ir tikėjimo dalykus paprastai. Kunigo gebėjimas kalbėti aiškia, visiems suprantama kalba bei lengva ironija daro jį populiarų, mylimą, kviečiamą ir laukiamą.

Kunigas R. Doveika  kalbėdamas apie Adventą – stebuklingą laukimo metą – palygino jį su besilaukiančia moterimi, kuri  šiuo laikotarpiu yra kilni ir tauri. Būtent per Adventą turime kiekvienas galimybę išgryninti savo mintis, tikėjimą, paklausti savęs, kas aš esu. Kunigas R. Doveika sako, kad šiuo laikotarpiu yra labai svarbūs santykiai su artimaisiais ir cituoja šventojo Jono Auksaburnio žodžius: „Kas iš to, jeigu jūs penktadienį nevalgote mėsos, o kiekvieną dieną ėdate savo artimą...“

Anot R. Doveikos, Adventas – tai metas, kada reikia susimąstyti. Vidinės ramybės, kilnumo, taurumo ir susibūrimo metas. Tačiau žmogui šiandien yra labai sunku apsispręsti – kas aš esu, kokios mano šaknys, tikėjimas, o dar sunkiau nesigėdyti. Kaip sako dvasininkas, reikia nustoti gėdytis savęs, to, kad dabartinių miestiečių tėvai ir protėviai gyveno kaime – nėra ko gėdytis to paprasto tėviškės kvapo.

„Šiandien mes viską turime dėl to, kad mūsų protėviai kvepėjo mėšlu“, – sako kunigas ir pabrėžia, kad mūsų tauta turi džiaugtis ir didžiuotis tuo, kad esame pilnateisė pasaulio dalis, kad esame laisvi, pastebėti, girdimi.

„Šiandien lietuvis gali atsisėdęs šalia amerikono mokyti jį kažko apie išmaniąsias technologijas. Ir šis klauso. Ar tai ne stebuklas?“ – verčia susimąstyti dvasininkas.

Ir tuojau pat primena, kokia kaina mūsų tauta už tai, ką mes šiandien turime, sumokėjo – mūsų tautos inteligentai, ūkininkai, mokytojai, šviesuoliai supuvo Sibire. Tačiau ir Sibire sugebėjo iš prastos kokybės duonos pasidaryti karoliukus, suverti juos į Rožinį ir melstis... už laisvą Lietuvą.

„2018 m. Kūčių vakaras Lietuvoje: parduotuvėse paskelbta karo padėtis, nes neįeisi, neįvažiuosi. Iš to neturto net laukia eilė gauti karutį. Ir Kūčių vakarienė šiandien – čepsinti tauta, išpirktas mezym mėnesį į priekį, pasipiktinimas valdžios užmojais pabranginti lašišą ir bambalius. Ir ką darys čepsėdama tauta šį vakarą? Keiks Lietuvą, kad čia sunku gyventi. Neprisišauksim bėdos?“ – ar viskas gerai su mūsų tautos vertybėmis šiandien, svarsto kunigas.

Pažėręs kritikos mūsų įpročiams labiau rūpintis kūnu, kunigas džiaugiasi, kad šiandien „mūsų tautos likutinė dalis gali atželti iki galimybės būti visaverčiais, pilnateisiais pasaulio ir Europos žemėlapio žmonėmis“.

„Tai stebuklas, kuriuo išsipildo Švento Rašto žodžiai – Dievui nėra negalimų dalykų“, – sakė R. Doveika.

Besidžiaugdamas, kad šitos Kalėdos jam pačiam, kaip žmogui ir kaip dvasininkui, leidžia pamatyti atželiančią tautos inteligentiją, kultūrą, dvasininkiją, čia pat priduria, kad tam dar reikės nemažai laiko. Ir čia pat kviečia tikinčiuosius per Adventą atsigręžti į savo šaknis, į istoriją, į kultūrą, sėdint prie šventinio stalo pavartyti nuotraukų albumus, prisiminti savo artimuosius.

Kalbėdamas apie krikščionybę kunigas sako, kad jeigu ji būtų tik moralinių, etinių ar dorovinių kodeksų rinkinys, tai ji niekuo nesiskirtų iš kitų filosofijų.

„Krikščionybė trokšta iš tų rėmų išlaisvinti ir parodo, kad jos pagrindinė žinia ir tiesa – Dievo, esančio su mumis, tikrovė. Bet šiandienos pasaulyje norint atrasti santykį su Dievu reikia turėti drąsos per Adventą atsistoti į tiesos akivaizdą. Bet klausiame tada – kas yra tiesa? Tiesa yra žmogus. Jis yra įrodymas, kad tiesa egzistuoja“, – kalba apie religiją kunigas.

Nors šiandienos pasaulis bando uzurpuoti tiesą, tačiau tiesa yra nepavaldi nuomonėms. Anot R. Doveikos, tikėjimo ir mokslo santykis – tai kaip du plaučiai, vienas be kito negalintys egzistuoti. „Vaikiški pašnekesiai“ – kai sakoma, kad reikia atskirti tikėjimą nuo valstybės. Tai niekada ir nebuvo sujungta, todėl nieko ir nereikia atskirti.

„Kas atsitiktų jeigu šiandienos žmogus, išsilavinęs, išprusęs, patikėtų, kad Dievas egzistuoja kaip Kūrėjas? Krikščionybė suteikė kryptį visai 2000 m. trunkančiai civilizacijai, nors šiandienos žmogus nebeieško atramos dieviškume, šiandien žmogui visą gyvenimą reikia įrodinėti tai, kad jis YRA“, – sako kunigas.

Pasak R. Doveikos, pasaulis iš pagoniško tapo krikščionišku tada, kada kitas žmogus vardan Kristaus paaukojo savo gyvybę. Ir iš to į mūsų pasąmonę įžengė  kultūra, mokslas, menas ir visa, ką mes dabar turime.

Dar vienas momentas, į kurį reikia orientuotis per Adventą, tai yra orumas.

„Kiek kainuoja mūsų orumas, ar mes jį visi turime, ar jis yra įkainojamas? Kas yra orumas? Mano orumas yra tai, kad aš esu kūrinys, kurį sukūrė Kūrėjas, o žiūrėjimas į kitą žmogų jo nežeminant, kad jis yra bomžas, didmiesčio gyventojas, turtuolis ir kitoks, tai jau yra orumas“, – apie orumą kalba dvasininkas.  

Orumas yra neatsiejamas nuo krikščionybės, tačiau šiandiena, anot dvasininko, būti pakrikštytam – tai dar toli gražu nereiškia būti tikinčiam. Pasak R. Doveikos, popiežius Pranciškus šiandienos visuomenę yra pavadinęs pakrikštytais pagonimis, nes yra pakrikštyti, bet krikščioniškomis vertybėmis nesivadovauja.

 „Nes šiandien taip svarbu išsivalyti savo karmas, tai – „save gerbiančio žmogaus“ reikalas. Sutarčių netgi nepasirašo, jeigu ne tas mėnulis, – ironizuoja dvasininkas ir aiškina, kodėl mums, tikintiesiems, viso to nereikia: – Nes mes turime Dievo malonę, dėl kurios Dievas viską atleidžia, ir jis gimsta kas kartą atsinešdamas savo naujumą.“

Žmogui šiandien yra sunku patikėti, kad jis yra nemirtingas. Kunigas įsitikinęs: jeigu tu esi kūrinys, tai nesi Dievo klaida, nes Dievas nekuria šiukšlių. Tu nesi balastas. Dievui nereikia perrašyti nė vieno savo kūrinio. Anot R. Doveikos, tai mes, žmonės, padarėme, kad gyvybė, kuri neatitinka kokybės vertės, gali būti pašalinta iš aplinkos. Čia jis kalba apie selektyvinio aborto įstatymą, kurį neseniai norėjo prastumti mūsų valdžia. Kaip, anot dvasininko, tokiais momentais elgtis su neįgaliu žmogumi? Prieiti prie jo ir pasakyti – „atsiprašau, kad tu gimei“. Ar tai normalu krikščioniškame pasaulyje?

Ko reikia, kad pradėtum tikėti – perskaityti daug knygų, eiti į bažnyčią, būti pamaldžiam? Ne, sako kunigas, pirmiausia reikia išmokti tikėti ir pasitikėti kitu žmogumi, nes žmogus, kuris tiki kitu žmogumi, ir pats yra patikimas, o toks niekada nepastums kito. Ir čia pat kunigas kelia klausimą – ką mes turime šiandien?

„Kiekvienas, kuris sako, kad Dievą tiki, o artimą apkalba, šmeižia, spekuliuoja, yra svoločius ir melagis. Tas, kuris sako – Dievą tikiu, o yra intrigantas – yra melagis ir apgavikas. Koks tu krikščionis, jeigu tu Kalėdų rytą palinkėsi kaimynui gerų švenčių, o pats visus metus tampeisi su juo po teismus dėl dviejų metrų žemės?“ – negaili kritikos kunigas.

K. Doveika apgailestauja, kad šiandien daugelio žmonių gyvenimas pasidarė kaip bitės patino – trano gyvenimas. Šiandien žmogus tapo vertingas ne už tai, kad jis yra, o už tai, kad po mirties paliks artimiesiems palikimą. Kunigas kviečia nebūti tokiems.

Kalbėdamas apie tai, kas vyksta mūsų valstybėje, dvasininkas sako, kad dažnai apima jausmas, kad į mūsų visuomenę įleistas Trojos arklys, kuris mėgaujasi sukurstyta ir sukiršinta visuomene. Akivaizdu, kad kažkam nepatinka stipri, katalikiška bendruomenė.

Kunigas viso susitikimo metu nestokojo klausytojams patarimų, kaip kurti gražius tarpusavio santykius, ir palinkėjo svarbiausio dalyko šiame gyvenime – nepavėluoti mylėti. Anot R. Doveikos, nieko nėra gyvenime liūdniau už tai, kad mes pavėluojame mylėti savo artimą ir prie karsto atsistoję raudame ir sakome, kaip mes mylėjome, bet nepasakėme to laiku...

R. Doveikai bekalbant apie sąžinę, artimo meilę, santykius, valstybingumą, krikščioniškąsias vertybes valanda prabėgo kaip penkios minutės. Tikėtina, kad ne vienas iš susitikimo išsinešė kažką sau artimo sieloje ir galvoje.