Plokštiečiai pirmieji pamatė žymaus režisieriaus Arvydo Baryso neseniai dienos šviesą išvydusį filmą „Visos tarmės gražiausios“, būtent Plokščiuose filmuoti keli epizodai, įrašyta graži zanavykų šnekta.

 

Sekmadienio popietę į Plokščių mokyklą-daugiafunkcį centrą pažiūrėti filmo rinkosi ne tik plokštiečiai, bet ir bibliotekininkai, kultūros žmonės.

Režisierius A. Barysas pirmiausiai pristatė šio filmo heroję, tautodailininkę Birutę Jakštienę-Šniaukštienę, kurią kalbino filmuodamas Zanavykų krašte. Nors filmą autorius kūrė septynerius metus, tačiau sako, kad jį vis dar tebetobulina, nes yra prifilmuota labai daug medžiagos.

„Aš esu tarpininkas tarp mokslo ir buities, labai norisi, kad filmą suprastų ir paprasti žmonės, kurie nėra kalbotyrininkai. Ir man ši tarmių tema buvo nauja, turėjau ir pats ją suprasti, pažinti, kad galėčiau sudėti tautos išmintį į valandos laiko filmą. Nėra taip paprasta sudėti visas tas Lietuvos šnektas, kurių per šimtą. Kiekvienas kaimas skirtingai kalba, mes sudėjome pagrindines“, – prieš peržiūrą kalbėjo filmo režisierius ir operatorius.

Anot jo, filmo apie tarmes prezentacija įvyko Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, o Lietuvoje pirmieji pamatė Dovilų (Klaipėdos r.) žmonės. Praėjusį sekmadienį pakeliauti po Lietuvą ir pasiklausyti tarmių A. Barysas pakvietė ir plokštiečius.

Kurdamas filmą, režisierius aplankė visus Lietuvos regionus, Punsko lietuvius, prašydamas kaimo žmones, muzikus, gydytojus, studentus, Lietuvos įžymybes pakalbėti ar padainuoti gimtąja tarme.

„Kalba ypatinga, tik žmogui būdinga veikla, kuri dėl savo mįslingos prigimties vienų laikoma Dievo dovana, kitų – ypatingu žmonijos evoliucijos produktu“, – už kadro skamba Marijaus Žiedo balsas, kuris skaito profesorės dr. Dalios Kiseliūnaitės apie tarmes parašytą tekstą.

Daugelio žmonių gimtoji kalba yra jų gimtoji tarmė. Bendrinės kalbos mokytis pradedame vaikystėje vaikų darželyje, žiūrėdami televizijos laidas, klausydami skaitomų knygučių, pradėję lankyti mokyklą.

Lietuvoje turime tiek skirtingų tarmių ir pratarmių, tarsi gyventume margoje vasaros pievoje. Ir jeigu nemokėtų bendrinės kalbos, tai dzūkai su žemaičiais tikrai nesusikalbėtų.

Filme pasakojama ir apie mūsų šalies šviesuolius – Vydūną, Liudviką Martyną Rėzą, Antaną Salį, Antaną Baranauską, kurie daug pasidarbavo gimtosios kalbos baruose.

Pagal Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio klasifikaciją Lietuvių kalbos tarmės skirstomos į aukštaičių ir žemaičių. Tačiau Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių gyventojai savęs aukštaičiais nevadina, prisistatydami vartoja terminus zanavykai ir kapsai.

Nors pagrindinis filmo objektas yra žmonės ir jų kalba, bet parodyta ir nuostabi Lietuvos gamta: ekrane atsiveria ir platūs, žaliuojantys Zanavykų krašto laukai Kudirkos Naumiestyje, panemunė ties Gelgaudiškiu, besimeldžiantys žmonės Plokščių bažnyčioje. Filmo herojė B. Jakštienė-Šniaukštienė dalijasi vaikystės prisiminimais: „Buvau žemo ūgio, tai man visos pievos, rugiai buvo labai aukšti, virš galvos. Aš labai gerai įsidėmėjau tą tikrą grožį, tą šnaresį ir kvapus tų gėlių, javų. Dar stebino, kad malūnas labai didelis stovi, tas dydis buvo kažkoks iš pasakos. Mane tėtė veždavosi į tą malūną, ten maldavo grūdus. Šitas jausmas susilieja su langinių girgždėjimu ir kova už tai, kuris eisim atidaryti ar uždaryti langinių, nes aš iš penkių vaikų. Nu, aišku, labiausiai aš norėdavau jas atidaryti.“

Visu pusšimčiu metų anksčiau už kitus atsikratę baudžiavos, Suvalkijos ūkininkai leido sūnus į mokslus, per čia ėjo knygnešių kelias, tad natūralu, kad ir vieningos visai tautai kalbos estafetė iš Rytprūsių persikėlė per Šešupę. Užnemunė perėmė Rytprūsių raštijos kalbos tradiciją, kai pačioje Prūsijoje lietuvybė jau geso. Čia kūrėsi lietuvių nacionalinio atgimimo centras su spausdinto žodžio ir tautos atgimimo šaukliais Basanavičiumi, Kudirka ir kitais šviesuoliais priešakyje. Užnemuniečiai išsaugojo archajiškiausias lietuvių kalbos ypatybes, ir jų kalba buvo laikoma labiausiai tinkama tapti nacionalinės kalbos pagrindu. Kalbininkas Jonas Jablonskis, kilęs iš mūsų krašto, nuosekliai triūsė šioje srityje, todėl pelnytai vadinamas mūsų bendrinės kalbos tėvu.

„Nėra negražių tarmių, visos tarmės labai gražios. Jei kalbi savo gimtąja tarme, tai ir gyventi lengviau. Aleksas Girdenis sakė, kad tarmė yra langas į pasaulį. Drąsiai galime sakyti, kad kalbėdami savo gimtąja tarme mes jausimės geriau ir šitame globaliame pasaulyje, emigracijos ir imigracijos sūkuriuose“, – tokiais prof. habil. dr. Danguolės Mikulėnienės žodžiais užbaigiamas filmas.

A. Barysas atskleidė, kad filmas „Visos tarmės gražiausios“ keliaus per Lietuvą, jau suplanuotos peržiūros Amerikoje, galbūt jį bus galima pamatyti ir per televiziją. Po filmo  peržiūros režisierius pristatė plokštietį Vidmantą Ambrasą kaip dar vieną savo pagalbininką. Pasak V. Ambraso, A. Barysą pažįstančio nuo 2012-ųjų, jam yra tekę nešioti po kopas sunkias kameras, stebėti profesionalaus režisieriaus ir operatoriaus darbą.