Birželio 1-ąją dieną švenčiama Tarptautinė vaikų gynimo diena. Šią dieną kunigas Virginijus Kelertas, kartu su dar keturiais vaiko teisių gynėjais, įvertintas 15-uosiuose ,,Geriausio vaiko draugo“ apdovanojimuose.
Apdovanojimus kasmet organizuoja nuo 2005-ųjų veikianti „NVO vaikams konfederacija“, vienijanti 67-ias vietines, nacionalines ir tarptautines nevyriausybines organizacijas, dirbančias su vaikais ir dėl vaikų. Tai didžiausia skėtinė nevyriausybinė organizacija Lietuvoje.
Be kitų tikslų, konfederacija siekia gerinti nacionalinę politiką vaiko teisių klausimu, plėsti vaiko gerovę į Lietuvos regionus – konfederacija pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su 10 Lietuvos savivaldybių.
Tradiciškai apdovanojimus lydėdavo organizacijų atstovų, tėvų ir vaikų susibūrimas, bet šiemet dėl koronaviruso jo atsisakyta. Su kiekvienu apdovanotuoju susisiekta individualiai.
Šiais metais „Geriausio vaiko draugo“ apdovanojimai įteikti penkiems svarbų, bet dažnai nematomą darbą vaiko teisių srityje darantiems profesionalams. Viena jų – Virginija Žilinskaitė, vaikų intensyviosios terapijos ir anesteziologijos centro vadovė Santaros klinikose Vilniuje, per 40 metų paskyrusi vaikų gydymui ir daug prisidėjusi prie vaikų intensyviosios terapijos gydytojo specialybės ir visos tarnybos atsiradimo Lietuvoje. Šiuo metu V. Žilinskaitė dėmesį skiria skubiajai medicinai – vaikų skubios pagalbos paslaugų gerinimui ligoninėse. Kita šių metų laureatė yra Zita Paulauskienė, Vilniaus gimdymo namų gydytoja neonatologė, anksčiau dirbusi pediatre Vilniaus kurčiųjų internate. Šiandien jos kasdienis darbas – gydyti naujagimius. Už savo darbą taip pat apdovanota Edita Žiobienė, 10 metų dirbanti Vaiko teisių apsaugos kontroliere. Šiemet sukanka 20 metų, kai Lietuvoje įsteigta vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, kurios tikslas – tarptautinį, Jungtinių Tautų nustatytą vaiko teisių standartą pritaikyti Lietuvoje.
Iš kairės: Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, NVO vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė, kunigas Virginijus Kelertas, Daiva Kelertienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Apdovanojimų organizatoriai kasmet siekia įvertinti žmones, dirbančius su vaikų gerove, ne tik sostinėje, bet ir Lietuvos regionuose. Už ilgametę pagalbą apleistiems vaikams apdovanotas Šakių evangelikų liuteronų kunigas Virginijus Kelertas ir Alvito kunigas Vytautas Kajokas. Abiejų dvasininkų iniciatyva įkurti globos namai suteikė naujo gyvenimo viziją. Šv. Kazimiero vaikų globos namai Alvite pernai šventė gražų veiklos dvidešimtmetį, o Šakių vaikų globos namai šių metų gegužės 17 d. minėjo penkiolikos veiklos metų jubiliejų. Įteikiant ,,Geriausio vaiko draugo“ apdovanojimą, kunigą Virginijų Kelertą pasveikino LR Seimo narė Irena Haase ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.
Iki 2005 m. Šakiuose netekę tėvų globos vaikai gyveno vaikų darželyje ,,Klevelis“, kuriame viena kartonine siena perskirta patalpa dalijosi apie 30 vaikų. Kunigas Virginijus Kelertas, kurio vadovaujama Šakių evangelikų liuteronų parapija daugiau nei 25-erius metus organizuoja labdaros siuntas sunkiai gyvenančioms rajono šeimoms ir padeda socialines paslaugas teikiančioms įstaigoms, darželyje lankėsi taip pat ne vieną kartą. Matant šią situaciją ir kilo idėja sukurti vaikams tokias gyvenimo sąlygas, kuriose jie galėtų jaustis laimingi. Šią idėją palaikė Švedijos bei Vokietijos evangelikų liuteronų parapijos. Iki 2005 m. partneriai iš Vokietijos investavo daugiau nei 1 mln. litų ir be jokio Lietuvos Respublikos lėšų prisidėjimo buvusioje Šakių evangelikų liuteronų parapijos klebonijoje įrengė vaikų globos namus, kuriuose nuo 2005 m. iki 2020 m. pagalba buvo suteikta 382-iems vaikams, likusiems be tėvų globos. Kai kurie čia gyveno trumpiau, kai kurie ilgiau, vieni – vieną kartą, kiti sugrįžo ir antrą, trečią ar net septintą. Ne vienas jų, užaugęs ir suaugusiųjų keliu einantis, ir dabar kartas nuo karto čia užsuka bent trumpam pabūti kartu, pasidalinti savo rūpesčiais ir džiaugsmais, paklausti patarimo. Ne vienas čia gyvendamas pirmą kartą pamatė jūrą, pasiekė pergalę sportuodamas, išmoko vairuoti automobilį arba lėktuvu skrido į Vokietiją. Gyvendami čia, gyvena bendruomenėje, kurioje dienomis susirenka ir žmonės, turintys negalią, o vakarais į AA grupes – iš priklausomybių pakilę suaugusieji. Vaikams būna didelis džiaugsmas, kai į šiuos susitikimus pagaliau ateina ir jų tėvai. Namiškiais vaikai vadina ne tik lietuvius, bet ir švedus bei vokiečius (ypač Šakių garbės pilietį Johannes Kunze) su savo komanda, į šiuos namus su pagalbos misija užsukančius kelis kartus per metus. Iki 2014 m. visi vaikai gyveno viename pastate. Tačiau, gyventojų vis daugėjant, Šakių vaikų globos namai įgyvendino projektą, finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, kurio metu viename naujai pastatytame pastate buvo įrengti keturi butai su atskirais įėjimais, dar du butai įrengti partnerių lėšomis buvusioje klebonijoje. Vaikai juose apsigyveno po aštuonis. Tačiau vos po vienerių metų Lietuvoje pradėtas vykdyti naujas etapas, griaunantis prieš tai įgyvendintą. Nuspręsta, kad viskas, kas sukurta, buvo klaida ir dabar viską reikia daryti kitaip. Nes vaikai per dažnai susitinka vieni su kitais, o butai išsiskiria iš aplinkos, jie – ne penkiaaukštyje daugiabutyje, pastatytame sovietinės okupacijos laikais, be to, visi jie – tame pačiame trijų hektarų sklype, kuriame ir parkas, ir tvenkinys, ir žuvys jame, ir bažnyčia. Nesvarbu, kad šie namai buvo įkurti pilietine iniciatyva, o jų veiklos metu suburta stipri tarptautinė bendruomenė. Partneriai iš Vokietijos, Švedijos ir JAV stebisi tokiu trumpalaikiu socialinių paslaugų planavimu, kuris labiau primena vykdomas akcijas, o ne nuoseklią veiklos strategiją. Remiantis ilgamete Vokietijos socialine politika, Globos namų vadovai mano, kad Lietuvoje taip pat galimos įvairios globos formos: tiek šeimoje, tiek šeimynoje, tiek socialinės globos namuose. Didžiausias dėmesys turi būti skiriamas ne atskiriems žemės sklypams, konkretiems, niekuo neparemtiems terminams ir viena kitą besivejančioms reformoms, o vaikams, kurie atsimins ne politikos niuansus, o žmones, būnančius kartu, guodžiančius ir drąsinančius.
Apdovanojimų organizatoriai kasmet siekia įvertinti žmones, dirbančius su vaikų gerove, ne tik sostinėje, bet ir Lietuvos regionuose. Už ilgametę pagalbą apleistiems vaikams apdovanotas Šakių evangelikų liuteronų kunigas Virginijus Kelertas ir Alvito kunigas Vytautas Kajokas. Abiejų dvasininkų iniciatyva įkurti globos namai suteikė naujo gyvenimo viziją. Šv. Kazimiero vaikų globos namai Alvite pernai šventė gražų veiklos dvidešimtmetį, o Šakių vaikų globos namai šių metų gegužės 17 d. minėjo penkiolikos veiklos metų jubiliejų. Įteikiant ,,Geriausio vaiko draugo“ apdovanojimą, kunigą Virginijų Kelertą pasveikino LR Seimo narė Irena Haase ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis.
Iki 2005 m. Šakiuose netekę tėvų globos vaikai gyveno vaikų darželyje ,,Klevelis“, kuriame viena kartonine siena perskirta patalpa dalijosi apie 30 vaikų. Kunigas Virginijus Kelertas, kurio vadovaujama Šakių evangelikų liuteronų parapija daugiau nei 25-erius metus organizuoja labdaros siuntas sunkiai gyvenančioms rajono šeimoms ir padeda socialines paslaugas teikiančioms įstaigoms, darželyje lankėsi taip pat ne vieną kartą. Matant šią situaciją ir kilo idėja sukurti vaikams tokias gyvenimo sąlygas, kuriose jie galėtų jaustis laimingi. Šią idėją palaikė Švedijos bei Vokietijos evangelikų liuteronų parapijos. Iki 2005 m. partneriai iš Vokietijos investavo daugiau nei 1 mln. litų ir be jokio Lietuvos Respublikos lėšų prisidėjimo buvusioje Šakių evangelikų liuteronų parapijos klebonijoje įrengė vaikų globos namus, kuriuose nuo 2005 m. iki 2020 m. pagalba buvo suteikta 382-iems vaikams, likusiems be tėvų globos. Kai kurie čia gyveno trumpiau, kai kurie ilgiau, vieni – vieną kartą, kiti sugrįžo ir antrą, trečią ar net septintą. Ne vienas jų, užaugęs ir suaugusiųjų keliu einantis, ir dabar kartas nuo karto čia užsuka bent trumpam pabūti kartu, pasidalinti savo rūpesčiais ir džiaugsmais, paklausti patarimo. Ne vienas čia gyvendamas pirmą kartą pamatė jūrą, pasiekė pergalę sportuodamas, išmoko vairuoti automobilį arba lėktuvu skrido į Vokietiją. Gyvendami čia, gyvena bendruomenėje, kurioje dienomis susirenka ir žmonės, turintys negalią, o vakarais į AA grupes – iš priklausomybių pakilę suaugusieji. Vaikams būna didelis džiaugsmas, kai į šiuos susitikimus pagaliau ateina ir jų tėvai. Namiškiais vaikai vadina ne tik lietuvius, bet ir švedus bei vokiečius (ypač Šakių garbės pilietį Johannes Kunze) su savo komanda, į šiuos namus su pagalbos misija užsukančius kelis kartus per metus. Iki 2014 m. visi vaikai gyveno viename pastate. Tačiau, gyventojų vis daugėjant, Šakių vaikų globos namai įgyvendino projektą, finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, kurio metu viename naujai pastatytame pastate buvo įrengti keturi butai su atskirais įėjimais, dar du butai įrengti partnerių lėšomis buvusioje klebonijoje. Vaikai juose apsigyveno po aštuonis. Tačiau vos po vienerių metų Lietuvoje pradėtas vykdyti naujas etapas, griaunantis prieš tai įgyvendintą. Nuspręsta, kad viskas, kas sukurta, buvo klaida ir dabar viską reikia daryti kitaip. Nes vaikai per dažnai susitinka vieni su kitais, o butai išsiskiria iš aplinkos, jie – ne penkiaaukštyje daugiabutyje, pastatytame sovietinės okupacijos laikais, be to, visi jie – tame pačiame trijų hektarų sklype, kuriame ir parkas, ir tvenkinys, ir žuvys jame, ir bažnyčia. Nesvarbu, kad šie namai buvo įkurti pilietine iniciatyva, o jų veiklos metu suburta stipri tarptautinė bendruomenė. Partneriai iš Vokietijos, Švedijos ir JAV stebisi tokiu trumpalaikiu socialinių paslaugų planavimu, kuris labiau primena vykdomas akcijas, o ne nuoseklią veiklos strategiją. Remiantis ilgamete Vokietijos socialine politika, Globos namų vadovai mano, kad Lietuvoje taip pat galimos įvairios globos formos: tiek šeimoje, tiek šeimynoje, tiek socialinės globos namuose. Didžiausias dėmesys turi būti skiriamas ne atskiriems žemės sklypams, konkretiems, niekuo neparemtiems terminams ir viena kitą besivejančioms reformoms, o vaikams, kurie atsimins ne politikos niuansus, o žmones, būnančius kartu, guodžiančius ir drąsinančius.
„Draugo“ inf.
Ona iš Patamošupių:
