Pateikus komisijai tris dešimtmečius kauptus darbus, Meilutei Andriukaitienei iš karto buvo suteiktas Tradicinių amatų meistrės A kategorijos pažymėjimas. Moteriai apmaudu, kad apie šią galimybę sužinojo tik 2018 metais. D. Pavalkio nuotr.
Begalinė meilė ir atsidavimas savo amatui – tai patys tinkamiausi žodžiai apibūdinant kraštietės Meilutės Andriukaitienės veiklą. Daugiau nei tris dešimtmečius karpinių meną puoselėjančios moters dėka pasaulį išvydo tūkstančiai darbų, kurie užkariavo ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių širdis. Nors pedagogei M. Andriukaitienei karpiniai yra tik hobis, tačiau ilgametė patirtis ir įdirbis kraštietei užtarnavo tradicinių amatų meistrės vardą, atvėrusį šiam pomėgiui dar platesnes galimybes.
Potraukis menui Meilutę lydėjo nuo pat vaikystės – moteris prisimena, kad dar būdama visai maža labai mėgo „krapštytis“ – atlikti įvairius smulkius darbelius, piešti. Vis dėlto baigusi mokyklą Meilutė nusprendė pasirinkti biologijos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Šį sprendimą moteris aiškina labai paprastai – stojo ten, kur įstoti buvo lengviausia. Tačiau likimas viską sudėliojo taip, kad M. Andriukaitienė tapo ne tik puikia biologijos mokytoja, bet šios studijos jai padovanojo ir didžiausią aistrą – karpinius.
„Kai pradėjau studijuoti, prisimenu, kaip pedagoginiam universitete įėjau į koridorių ir ten kabojo toks didelis paveikslas, taip smulkiai ten viskas nupiešta... Prieinu artyn, o ten viskas iškarpyta! Man buvo šokas. Be to, turėjau grupiokę, kuri irgi karpė. Būtent nuo 1988 metų pradėjau intensyviai karpyti“, – pasakoja moteris.
Nuo to laiko menas užėmė vis daugiau vietos kraštietės gyvenime. Pabaigusi biologijos studijas moteris netrukus įstojo į Dailės akademiją, po to eksternu studijavo technologijas. Nepaisydama ilgų darbo valandų mokykloje bei šeimyninio gyvenimo iššūkių, Meilutė visada rasdavo laiko ir širdžiai mieliausiam užsiėmimui – karpiniams. Į albumuose išsaugotas pirmųjų darbų nuotraukas šiandien moteris žvelgia su šypsena, linksmų prisiminimų apstu ir mintimis sugrįžus į pirmąsias parodas. Pasak menininkės, susikaupus krūvelei darbų teko pradėti galvoti, kaip juos pateikti – pirkti rėmelius, skambinti į muziejus prašant vietos kūriniams pademonstruoti.
„Pirmosios parodos buvo tokios padrikos, dabar, žinoma, jau pateiki kažkokią temą, pagal kurią darbai būna išdėlioti. Bet tų parodų reikėjo labai daug, reikėjo labai daug darbo, daugybės metų. Atsimenu, kai į vieną iš pirmų parodų atvažiavo tautodailės skyriaus vedėjas ir pažėrė kritikos dėl dvipusės simetrijos, o aš jam atsakiau, kad kaip noriu, taip ir karpau, juk čia mano menas“, – juokiasi M. Andriukaitienė.
Visgi tautodailė yra paremta tradicijomis, todėl kai kurių taisyklių laikytis privalu. Tačiau viskas išmokstama bėgant laikui ir kaupiant patirtį, kurios kraštietei tikrai netrūksta. Būtent ilgametis įdirbis moteriai leido be vargo apsiginti tradicinio amato – popieriaus karpinių meistrės vardą. Šis titulas amatininkams suteikia teisę pasinaudoti tam tikra valstybės teikiama finansine parama, pavyzdžiui, gauti Kaziuko mugės dalyvio mokesčio dalinę kompensaciją. Tiesa, moteris apie galimybę gauti meistro vardą sužinojo ganėtinai vėlai, vos prieš ketverius metus.
„Visą gyvenimą reikėjo bėgti – darbas, vaikai... Nebuvo laiko ieškoti informacijos. Bet kodėl niekas iki tol nepasakė? Žinau, kad rajono savivaldybėje yra kultūros skyrius, tai koks tas menininkų kuravimas, kodėl nepasako, kodėl nešviečia?“ – stebisi kraštietė.
Menininko dalia nėra lengva – moters teigimu, iš karpinių pragyventi tikrai nepavyktų. Mugėse daugiausiai pirkėjų sulaukia maisto produktus pardavinėjantys prekeiviai, o karpiniai dažniausiai pritraukia tik smalsuolius, mielai pasigrožinčius kūriniais, tačiau retai kada nusiteikusius juos pirkti. Tačiau menininkams puikiai pasitarnauja internetinė Kaziuko mugės svetainė, kurioje darbus pardavinėti galima be didelių išlaidų, be to, elektroninėje parduotuvėje prekės pasiekiamos daug platesniam pirkėjų ratui, net ir užsieniečiams.
Vis dėlto, menininkės teigimu, svarbiausia yra ne uždarbis, o kūrybinio proceso teikiamas džiaugsmas. Didelė dalis darbų dažnai būna išdovanojama, o ne parduodama. M. Andriukaitienė juokauja, kad su darbais skirtis visada būna be galo sunku, nes į juos sudedama labai daug širdies, tačiau grįžtamasis ryšys atperka viską.
„Mieliausi tie darbai, kuriuos dovanoji mieliems žmonėms. Dvi vasaras iš eilės skridau į Čikagą, pasidariau parodą ir vietiniam jaunimo centrui padovanojau nusivežtą kolekciją. Kai matai, kaip tie žmonės džiaugiasi, būna neapsakomai smagu“, – patirtimi dalijasi kraštietė.
Paklausta, iš kur semiasi kūrybinių idėjų, M. Andriukaitienė tikina, kad viskas ateina savaime, šio reiškinio paaiškinti neįmanoma. Anot karpinių meistrės, apėmus įkvėpimui mintys gimsta pačios, o pats karpymo procesas, nors ir reikalauja daug kantrybės, vyksta ganėtinai greitai ir teikia didelį malonumą. Tiesa, kartais menininkė sulaukia ir nemažai iššūkių sukeliančių užsakymų, kurie priverčia gerokai pasukti galvą.
„Kartą teko daryti darbą, skirtą įšventinimo į kunigus progai. Iškarpiau koplytstulpį su lelijomis ir viskas gavosi puikiai“, – išskirtinį klientų pageidavimą prisimena pašnekovė.
Moteris savo talentu bei žiniomis mielai dalijasi ir su kitais – kraštietė veda edukacines programas, ilgametę patirtį atskleidžia mokiniams dailės pamokų metu, vykdo įvairius projektus. Pasak menininkės, nemokančių karpyti žmonių beveik nėra – tuo įsitikino vykstant Vietos veiklos grupės projektui, kurio metu jaunimas prikarpė gausybę puikių darbų ir jais papuošė Kudirkos Naumiesčio įstaigas.
Ilgi dešimtmečiai darbo atnešė savus rezultatus – jei prieš trisdešimt metų jaunai menininkei teko kovoti dėl dėmesio, vietos parodoms, tai šiandien tuo rūpintis nebereikia, viskas vyksta atvirkščiai – menininkė pati sulaukia kvietimų. M. Andriukaitienės įgyvendintų veiklų sąrašas bei kūriniai kalba patys už save, liudydami neabejotiną kraštietės indėlį saugojant ir propaguojant tautodailės tradicijas, kurios yra neatsiejama lietuvių tautinio identiteto dalis, nepelnytai grimztanti užmarštin šiandieniniame moderniajame pasaulyje.
Visgi tautodailė yra paremta tradicijomis, todėl kai kurių taisyklių laikytis privalu. Tačiau viskas išmokstama bėgant laikui ir kaupiant patirtį, kurios kraštietei tikrai netrūksta. Būtent ilgametis įdirbis moteriai leido be vargo apsiginti tradicinio amato – popieriaus karpinių meistrės vardą. Šis titulas amatininkams suteikia teisę pasinaudoti tam tikra valstybės teikiama finansine parama, pavyzdžiui, gauti Kaziuko mugės dalyvio mokesčio dalinę kompensaciją. Tiesa, moteris apie galimybę gauti meistro vardą sužinojo ganėtinai vėlai, vos prieš ketverius metus.
„Visą gyvenimą reikėjo bėgti – darbas, vaikai... Nebuvo laiko ieškoti informacijos. Bet kodėl niekas iki tol nepasakė? Žinau, kad rajono savivaldybėje yra kultūros skyrius, tai koks tas menininkų kuravimas, kodėl nepasako, kodėl nešviečia?“ – stebisi kraštietė.
Menininko dalia nėra lengva – moters teigimu, iš karpinių pragyventi tikrai nepavyktų. Mugėse daugiausiai pirkėjų sulaukia maisto produktus pardavinėjantys prekeiviai, o karpiniai dažniausiai pritraukia tik smalsuolius, mielai pasigrožinčius kūriniais, tačiau retai kada nusiteikusius juos pirkti. Tačiau menininkams puikiai pasitarnauja internetinė Kaziuko mugės svetainė, kurioje darbus pardavinėti galima be didelių išlaidų, be to, elektroninėje parduotuvėje prekės pasiekiamos daug platesniam pirkėjų ratui, net ir užsieniečiams.
Vis dėlto, menininkės teigimu, svarbiausia yra ne uždarbis, o kūrybinio proceso teikiamas džiaugsmas. Didelė dalis darbų dažnai būna išdovanojama, o ne parduodama. M. Andriukaitienė juokauja, kad su darbais skirtis visada būna be galo sunku, nes į juos sudedama labai daug širdies, tačiau grįžtamasis ryšys atperka viską.
„Mieliausi tie darbai, kuriuos dovanoji mieliems žmonėms. Dvi vasaras iš eilės skridau į Čikagą, pasidariau parodą ir vietiniam jaunimo centrui padovanojau nusivežtą kolekciją. Kai matai, kaip tie žmonės džiaugiasi, būna neapsakomai smagu“, – patirtimi dalijasi kraštietė.
Paklausta, iš kur semiasi kūrybinių idėjų, M. Andriukaitienė tikina, kad viskas ateina savaime, šio reiškinio paaiškinti neįmanoma. Anot karpinių meistrės, apėmus įkvėpimui mintys gimsta pačios, o pats karpymo procesas, nors ir reikalauja daug kantrybės, vyksta ganėtinai greitai ir teikia didelį malonumą. Tiesa, kartais menininkė sulaukia ir nemažai iššūkių sukeliančių užsakymų, kurie priverčia gerokai pasukti galvą.
„Kartą teko daryti darbą, skirtą įšventinimo į kunigus progai. Iškarpiau koplytstulpį su lelijomis ir viskas gavosi puikiai“, – išskirtinį klientų pageidavimą prisimena pašnekovė.
Moteris savo talentu bei žiniomis mielai dalijasi ir su kitais – kraštietė veda edukacines programas, ilgametę patirtį atskleidžia mokiniams dailės pamokų metu, vykdo įvairius projektus. Pasak menininkės, nemokančių karpyti žmonių beveik nėra – tuo įsitikino vykstant Vietos veiklos grupės projektui, kurio metu jaunimas prikarpė gausybę puikių darbų ir jais papuošė Kudirkos Naumiesčio įstaigas.
Ilgi dešimtmečiai darbo atnešė savus rezultatus – jei prieš trisdešimt metų jaunai menininkei teko kovoti dėl dėmesio, vietos parodoms, tai šiandien tuo rūpintis nebereikia, viskas vyksta atvirkščiai – menininkė pati sulaukia kvietimų. M. Andriukaitienės įgyvendintų veiklų sąrašas bei kūriniai kalba patys už save, liudydami neabejotiną kraštietės indėlį saugojant ir propaguojant tautodailės tradicijas, kurios yra neatsiejama lietuvių tautinio identiteto dalis, nepelnytai grimztanti užmarštin šiandieniniame moderniajame pasaulyje.
Agnė Kereišiūtė
Ona iš Patamošupių:
