Šeštąjį kartą Lietuvoje minimą Globėjų dieną tradiciškai lydėjo renginių kupina savaitė. Pasiryžimas globoti vaiką – daugybę iššūkių, tačiau ir begalę laimės atnešantis sprendimas, tad ir Globėjų dienai skirti renginiai atspindėjo visą emocijų paletę. Savaitė prasidėjo globėjų patirčių pasidalijimu – skambėjo jautrios, dažnam ašarą išspaudusios istorijos, o penktadienį ją vainikavo didžioji šventė Šakių „Varpo“ mokyklos stadione, kur netrūko vasariškos nuotaikos, vaikų juoko ir pramogų.

Pasak Socialinių paslaugų centro direktorės Vilmos Bielskienės, šiuo metu rajone globojami 99 vaikai, jais rūpinasi 56 globėjai. Direktorė džiaugėsi, jog turime net keturias šeimynas bei dvi budinčias globėjas, tad, lyginant su kitais rajonais, atrodome išties puikiai.

Kiek yra globėjų – tiek skirtingų istorijų, kuriomis dalintis nelengva, tačiau, susibūrę į jaukų ratelį Girėnų bendruomenės centre, šiam žingsniui ryžosi keletas savo namų duris bei širdis globotiniams atvėrusių žmonių.

Prieš trejus metus tris berniukus priglaudęs Dainius džiaugėsi, jog globos pradžioje kilusios problemos jau liko praeityje – per tuos metus jis įgavo vaikų pasitikėjimą, pagarbą. Apmąstyti globos galimybes Dainių ir jo žmoną paskatino permainos jų pačių gyvenime – šeima iš Kauno persikraustė į mūsų rajoną, pasistatė didelį namą, kuris buvo nejaukiai tuščias, nes dvi iš trijų sutuoktinių biologinių dukrų tuomet jau kūrė savo gyvenimus.

Anot Dainiaus, šiame kelyje svarbiausia buvo disciplina ir kantrybė – vaikai į šeimą atkeliavo gerokai išdykę, tad prireikė laiko, kol pavyko surasti bendrą kalbą. Tačiau apie laikiną globą pora net nesvarstė, mat prie vaikų iš karto stipriai prisirišo, o šie iš sutuoktinių gavo patį svarbiausią dalyką – meilę.

„Meilės jiems reikia, o aš tą meilę rodau kaip tik mokėdamas. Kai kurie supranta ją kaip labai emocionalų dalyką, bet sveika meilė tai kantri, teisinga, sąžininga, sugebanti išklausyti“, – kalbėjo vyras.

Trečius metus globotiniai gyvena ir Linos šeimoje – paauglę dukrą auginanti pora taip pat priglaudė tris vaikus – du berniukus ir mergaitę. Šio sprendimo šaknys glūdėjo labai giliai – vaikų namuose užaugusi Lina nuo karčios patirties norėjo apsaugoti bent keletą mažų širdelių.

„Vaikystėje niekas atostogoms nepasiimdavo, nebuvau stovyklose, nevažiuodavau į ekskursijas, neturėjau drabužių, visi buvo gauti iš labdaros. <...> Tai pagalvojau, kad kažką reikia daryti, kad nors kažkieno širdelės nebūtų tenai. Galbūt šiuolaikiniai vaikų namai yra geresni, tačiau seniau ten būdavo visko...“ – pasakojo Lina.

Pirmieji žingsniai buvo gana sunkūs – vaikams kilo iššūkių mokantis elementarių gyvenimiškų dalykų, nebuvo lengva ir mokykloje.

„Kol nusišlifavom, buvo visokių dalykų. Turbūt įsimintiniausias epizodas, kai mokėmės persivilkti patalynę. Mažiausią pamokiau, parodžiau, atrodo, viskas taip lengva, o jis atsisėsdavęs tiek verkdavo... Aš ateidavau nuraminti, pasakyti, kad lengva, o jis vis tiek verkdavo. Po metų  jau viską pasikloja, pasidaro, susilanksto, susitvarko“, – prisiminė moteris.

Laikui bėgant viskas stojosi į savo vietas, dabar šeima džiaugiasi laimingu gyvenimu, palaiko ir drąsina vieni kitus.

„Jau prisirišom, tai mūsų šeima. Mažoji vadina mama, vyresni teta, tačiau kai rašo laiškus mokykloje, visada užrašo „mamai Linai“. Sakau vaikams, kad iš bet kokios situacijos galima išeiti, tik reikia noro, ryžto, tikėjimo savo talentu ir 90 proc. įdirbio“, – su ašaromis akyse džiaugėsi Lina.

O štai ilgametė globėja Romualda Burdulienė savo šeimynoje užaugintų vaikų nebesuskaičiuoja – dauguma iš jų jau suaugę, pasukę savo keliais.

„Kai būna gimtadienis, Motinos diena, Kalėdos, tai visą savaitę pas mane važiuoja, jau atvyksta ir mano vaikų vaikai. Man smagu, kad aš turėjau savo keturis vaikus ir dar globotinius, niekada net nebandžiau suskaičiuoti jų. Namai beveik nebūna tušti, atvažiuoja vis kas nors, paskambina, klausia, ar padėti nereikia. Dabar vaikai suaugo, supranta, kaip jiems pasisekė – kitaip vertina nei anksčiau“, – sakė R. Burdulienė.

Per tuos metus būta visko – moteris dalijosi nuotaikingomis istorijomis, pasakojo apie vaikų iškrėstus pokštus. R. Burdulienė teigė, jog tos vaikiškos išdaigos ir paskatino imtis globos.

„Kulautuvos sanatorijoje sūnus susipažino su berniukais, jie buvo atvežti iš Viešvilės vaikų namų, bet mano vaikas šito nežinojo. Jam pagailo, kad į namus niekas nepasiima jų savaitgaliams, tai parsivežėme pas mus. Paskui įsikalbėjome, sužinojome, kad jie iš vaikų namų. Kitą savaitgalį ir vėl atvažiavo, o kai reikėjo važiuoti atgal – nėra vaikų, pasislėpė... Nuo tos dienos pasiėmėme mes juos, paskui ir brolius jų. Nuo tada prasidėjo globa, šeimyną kūrėm, nemačiau nei galo, nei pabaigos“, – prisiminė moteris bei prasitarė, jog neatmeta minties ilgametę patirtį suguldyti į knygos puslapius.

Išdaigų, vaikiško žvitrumo, spindinčių akių netrūko ir šventinę savaitę vainikavusiame renginyje „Kai nei viena diena nepraeina veltui“. Šakių „Varpo“ mokyklos stadione mažieji džiaugėsi pelytės Minės kompanija, batutu ir vaišių stalu.

Globėjus su jų švente sveikino Socialinės paramos skyriaus vedėja Daiva Pilypaitytė, V. Bielskienė bei rajono meras Edgaras Pilypaitis, kuris įteikė padėkos raštus Marytei Mažrimienei, Ingai ir Alfredui Pedzevičiams bei R. Burdulienei.