Ketvirtąjį kartą Lietuvoje vykstančios tarptautinės Europos archeologijos dienos pasiekė ir mūsų kraštą – Marijampolės apskrityje vienintelis šią šventę šiemet paminėjo Vinco Kudirkos muziejus, į svečius pasikvietęs archeologą Augustiną Bernotą. Birželio 20 d. vykusiame susitikime būrelis smalsių naumiestiečių klausėsi A. Bernoto pasakojimų apie archeologo profesijos užkulisius bei apie po šimtmečių pertraukos dienos šviesą ir vėl išvydusias įdomybes, atrastas Kudirkos Naumiestyje vykdytų kasinėjimų metu.

Nuo pat vaikystės istorija ir archeologija susižavėjęs, šioje srityje jau 12 metų besidarbuojantis A. Bernotas pristatė mitais apipintą archeologo profesiją. Pasak jo, archeologo duona tikrai nėra lengva, tad studijas Vilniaus universitete kadaise pasirinkusio, profesionaliu archeologu tapusio vyro karjeros kelyje būta ir pakilimų, ir nuopuolių.

„Tai profesija žmonėms, kurie nebijo susipurvinti, nebijo gryno oro, uodų. Žinoma, yra tokių, kurie baigę archeologijos studijas dirba muziejuose, įvairiuose fonduose, veda edukacijas. Visgi, jei norite pažinti tikrąją archeologiją, nusiteikite – oras ne visuomet bus malonus ir šiltas“, – kalbėjo A. Bernotas.

Nors visuomenės akyse susiformavo stereotipiškas mamutų kaulus kasinėjančių ir neįkainojamų lobių ieškančių archeologų įvaizdis, tačiau, A. Bernoto teigimu, archeologų fokuso centre visuomet buvo ir bus žmogus. Apie brangių papuošalų ar vertingų ginklų radybas dažnas šios profesijos atstovas net nesvajoja, mat didžiausią džiaugsmą archeologams gali sukelti atkastoje laužavietėje rastas grūdelis, nes būtent tokie iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi atradimai išduoda esmines mūsų protėvių gyvenimo detales.

„Mes galime vykdyti ištisus tyrimus ir nerasti nieko vertingo, bet visuomet egzistuoja šansas netyčia aptikti kokią nors buvusią laužavietę, paimti jos mėginį, atlikti tyrimus, sužinoti, kad ta laužavietė yra keturių tūkstančių metų senumo. O iš joje atrasto grūdo galima pasakyti, kada tam tikra kultūra pasiekė Lietuvą, ką tuo metu pradėjo auginti žmonės. Tas sudegęs grūdas gal niekam nebūtų įdomus, bet tik ne archeologams, mums tai labai reikšmingas atradimas“, – mintis dėstė vyras.

Tiesa, norint ką nors surasti, visų pirma reikia žinoti, kur ir kaip ieškoti. Tam archeologai šiais laikais turi daug modernių priemonių, tačiau reikšmingais išlieka ir paprasti, liaudiški metodai – tad jei ariamuose laukuose pamatysite paskui traktorių vaikščiojantį ir žemėn akis nudelbusį žmogų, A. Bernotas rekomenduoja nenustebti, nes tai – vienas iš archeologinių dirbinių ieškojimo būdų. Šios profesijos atstovai įdėmiai seka iš lūpų į lūpas perduodamus pasakojimus apie seniau egzistavusias gyvenvietes, o kartais nutinka ir taip, jog kelis šimtmečius po žeme tūnojusius daiktus visai netyčia atranda eiliniai žmonės, tuomet archeologams belieka kibti į darbus ir ieškoti toliau.

Pasak A. Bernoto, muziejus pasiekia labai nedidelė dalis archeologų atradimų – ten nukeliauja tik patys įdomiausieji ir vertingiausieji, o dauguma nugula specialiuose fonduose, į kuriuos paprastiems žmonėms patekti ganėtinai sunku. Siekdamas priartinti visuomenę prie archeologijos mokslo, Augustinas kartu su trimis bendražygiais prieš keletą metų įkūrė viešąją įstaigą „Akiračiai“, kurios tikslu tapo kultūros paveldo skaitmenizavimas ir sklaida.  

„Akiračių“ internetinėje svetainėje galima rasti ir 2021 m. Kudirkos Naumiestyje vykdytų archeologinių tyrimų trimatį perkasos modelį – joje buvo aptikti akmeniniai ir mūriniai pamatai bei grindiniai. Anot A. Bernoto, pats netikėčiausias ir įdomiausias perkasoje rastas radinys – XIII a. datuota segė, o kiti daiktai puikiai atspindėjo kasinėjimų vietoje tarpukariu stūksojusio pastato paskirtį, mat tuomet ten veikė restoranas. Tad, jei archeologų misija yra išsiaiškinti, kaip anuomet gyveno žmonės, tai perkasoje rastos sudaužytų taurelių, butelių bei keramikos liekanos, lankytojų pamestos monetos, plombos, kuriomis muitinėse būdavo plombuojamas importinis alus, byloja, jog tarpukariu Kudirkos Naumiestyje virė audringas ir išties linksmas gyvenimas.  

Visgi nors dauguma perkasos radinių yra intriguojantys, pasak A. Bernoto, archeologiniais jų pavadinti negalima, nes tokiais laikomi tik tie daiktai, kurie buvo pagaminti ir naudojami iki XIX a. Susirinkusiems kilo klausimas, ar būtų įmanoma rastas įdomybes pargabenti namo ir eksponuoti čia – Kudirkos Naumiestyje, tačiau, anot A.Bernoto, tokius radinius norintis saugoti muziejus privalo turėti specialų fondą ir darbuotoją archeologą, o tokių sąlygų Vinco Kudirkos muziejuje kol kas nėra.

Baigęs savo pasakojimą A. Bernotas renginio dalyviams pademonstravo atsivežtus dirbinius – įvairias seges, papuošalų liekanas, keturių tūkstančių metų senumo akmeninį kirvuką. Naumiestiečiai taip pat atėjo ne tuščiomis – žmonės iš maišų traukė akmenėlius, šukes, monetas ir kartu su Augustinu svarstė, ar daržuose, pakelėse ir kitose vietose atrasti daiktai negalėtų pretenduoti į archeologinio radinio vardą.