Šeimyninė paroda – iš kuparo išlaisvintos promočiučių paslaptys

numgaudiene2
Parodos autorė Ariana Numgaudienė (dešinėje) sako, kad kai kurie eksponatai, kai tik nebus eksponuojami, atsidurs spintoje ir bus dėvimi ypatingomis progomis. L. Morkūnienės nuotr.

Liepos 8-ąją Zanavykų muziejuje buvo pravertos promočiučių skrynios, o iš ten pasklidę lobiai puikiai pratęsė stacionarią muziejaus ekspoziciją ir panardino į 1867-uosius siekiančias istorijas, kuteno fantaziją ir nejučia kėlė nenumaldomą norą puoselėti ar net kurti savo šeimos tradicijas. Paroda „Vieno kostiumo istorija“ – tai meistriška meninė instaliacija, įvairiomis priemonėmis – fotokoliažais, juvelyrika, XIX a. audiniais – išskleidžianti daugiasluoksnius projekto autorių šeimos istorijos naratyvus.

Kaimo klėtis visą vaikystę masino kvapais ir paslaptimis. Senovinis dzūkiškas kuparas ten buvo paslaptingiausias daiktas. Bandymai per plyšelius įžiūrėti, kas ten yra, būdavo nesėkmingi. Keletą kartų per metus močiutė užsidariusi kažką burdavo, o išėjusi paslaptingai sakydavo: „Viską, vaikeliai, pamatysit, kai manęs nebebus.“ Dėkuidie, sako viena parodos autorių Ariana Numgaudienė, šiuos žodžius jie turėjo laimę girdėti dar daug metų. Juos išgirdo dar ir proanūkiai, o močiutei išėjus, net keletą metų šeima nedrįso kišti rakto paslaptingojo kuparo spynon. Tačiau viena Prisikėlimo šventė subūrė visą didelę šeimyną ir… visi tarsi iš naujo stebuklingai prisilietė prie močiutės raukšlėtų rankų: kupare rado jos ir promočiutės drobules. Trys dzūkių kartos iš Meškučių audė kraičiui, pusantro šimtmečio saugojo ir vaikaičiams perdavė savo rankų šilumą.

Kūrybinio projekto „Vieno kostiumo istorija“ idėja gimė pusseserių Arianos Numgaudienės ir Daivos Karsokienės galvose. Pastaroji atidarymo renginyje dalyvauti negalėjo, todėl visas šeimos istorijas pasakojo ir tikrąją žodžio prasme pačiupinėti eksponatus kvietė A. Numgaudienė.

Kad šios viešnios kūryba ir dzūkiška dvasia pasklido muziejuje, pasistengė muziejaus direktorė Rima Vasaitienė, kuri sveikindamasi pasidžiaugė, jog naujoji paroda yra puiki proga pajusti regionų kultūras, jų įvairovę: „O jei savo šeimose dar neturime tradicijų, paveldėtų iš senelių ar prosenelių, nevėlu pradėti šiandien – nuo savęs, savo šeimos. Juk svarbiausias dalykas yra žmogaus ryšys su žmogumi.“

Daug gyvenime praėjusi kelių ir išbandžiusi profesijų, A. Numgaudienė sako taip ir neišmokusi įmantriai kalbėti, tačiau iškart prisipažino, kad tai, ką sukūrė kartu su pussesere, yra duoklė močiutėms ir promočiutėms ir dar tolimesnėms kartoms. Autorė juokiasi, kad būdami maži paslaptingąją močiutės skrynią lupo kaip išmanė – peiliukais ir kone nagais, nes manė viduje rasią kokių Nikolajaus laikų pinigų, kitokių materialių lobių. Taip tuomet jiems, vaikams, atrodė šis uždraustas vaisius. O kai jau buvo galima skrynią atverti, A. Numgaudienė suprato, kad viduje išties glūdi neįkainojamas lobis – visa jų moteriškosios giminės linijos istorija. Kodėl moteriškosios? Nes visi audiniai buvo austi vestuvėms, todėl jie ir buvo taip saugomi. Penktadienio paroda skyrėsi nuo kitų, nes įprastai eksponatų rankomis liesti neleidžiama, o šįkart autorė primygtinai visus kvietė pačiupinėti promočiučių austų šilko ir medvilnės abrūsų struktūrą, jo tankumą, trumpiau tariant, – prisiliesti prie jų šeimos istorijos. A. Numgaudienė sako, kad tai, kas eksponuojama muziejuje, yra išsaugota net nuo 1867 m. Vestuviniai abrūsai, sako ji, buvo dedami per vestuves moteriai ant pečių. Iš kur taip tiksliai žino, kurių metų tie lobiai? Ogi močiutė pasistengė viską aprašyti, nurodydama autorystę ir metus.

„Juokėmės su visa kūrybine grupe, kad anais laikais, matyt, buvęs didžiulis noras ištekėti, kad tiek daug ir taip kruopščiai moterys priausdavo. Dabar vargu, ar tokių atsirastų…“ – juokavo  nuo eksponato prie eksponato vesdama A. Numgaudienė.

Smagi buvo popietė – gera proga pasidairyti į garsių menininkų bendro darbo vaisus ir pasidžiaugti dzūkiškai zanavykiška draugyste. Prie projekto prisidėjo Jolanta Vazalinskienė, Eglė Ganda Bogdanienė, Vaiva Abromaitytė, Aistė Dragūnaitė, Evelina Dragūnienė, Artūras Davainis ir Virginija Juršienė.

Besiskirstant galvoje skambėjo tik viena išgirsta A. Numgaudienės mintis: „Nekurkime daiktų, pasakokime istorijas. Neauskime naujų audinių, neatvėrę prosenelių skrynių. Ieškokime, kas tikra. Dėvėkime, ką atradome. Kalbėkime, jauskime, tęskime. Būkime tikri.“

Parodą Zanavykų muziejuje bus galima apžiūrėti iki rugpjūčio 8 dienos.

Lina Morkūnienė

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip atsikratote žaliosiomis atliekomis?

klausimelis 04 16Dalė iš Griškabūdžio:

Lapus, daržovių atliekas kompostuojame. Po to kompostą naudojam ant daržo. Nugenėtas medžių šakas patys susismulkinam ir naudojam kaip kurą. Žinau, kad žaliąsias atliekas galima vežti į tam skirtas aikšteles. Bet kai kaime gyveni, tai nereikia niekur vežti. Be to, tokių atliekų nedaug ir susidaro. Nupjauta žolę dedu apie medelius, krūmus. 

klausimelis 04 16 2

Ilma iš Šakių:

Šiuo metu gyvenu bute. Tad dėl žaliųjų atliekų tvarkymo ir rūpesčių neturiu. Jeigu tvarkomės, pasigrėbiam apie daugiabutį, tai sukraunam į krūvas, kurias po to išveža seniūnija. Be abejo, žinom, kad reikia atsakingai ir gamtoje elgtis poilsiaujant, todėl ir laužą tik tam skirtose vietose kūrenam, dar ir šiukšles, kitų paliktas, surenkam.


BlueYellow-baneris
 
TKV sakiai350
sms
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.