Birželio paskutinę dieną Viešoji Šakių biblioteka tradiciškai kvietė į Kaimynadienį, kuris šiais metais tapo išties ypatingas, mat šventinė santalka buvo skirta pačios bibliotekos 85-mečiui ir Sūduvos metams paminėti.

Kaip teigė bibliotekos darbuotoja Lina Eringienė, nors šis Kaimynadienis jau septintas, tačiau kiekvieną kartą stengiamasi ieškoti naujų renginio formų, na, o šiemet, Šakiams pelnius lietuvių kalbos sostinės titulą, pagrindiniu santalkos akcentu tapo šventinė programa kalbininko Jono Jablonskio tėviškėje Rygiškiuose.

Tiesa, Kaimynadieniui skirtos veiklos prasidėjo dar gerokai iki kelionės Jablonskynėn. Pirmiausiai buvo nusilenkta mūsų krašto šviesuoliams – šventės dalyviai aplankė Vinco Kudirkos paminklą, puokštę gėlių paliko ir prie paminklo trims mūsų krašto signatarams – Justinui Staugaičiui, Saliamonui Banaičiui ir Jonui Vailokaičiui, o vėliau apsilankė ir šių iškilių žmonių tėviškėse – Tupikuose, Vaitiekupiuose bei Pikžirniuose.

Vidurdienį biblioteka sulaukė viešnios – kraštietės, Kauno apskrities viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovės Rimantės Tamoliūnienės, kuri čia atliko net dvi misijas.


Kilnojamoji paroda „Žvelgiant praeitin regėti ateitį“ bus eksponuojama visą vasarą – čia šakiečiai galės susipažinti su archeomitologijos mokslo pradininkės, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtojos Marijos Gimbutienės biografija ir darbais. D. Pavalkio nuotr.

Visų pirma R. Tamoliūnienė pristatė savo sudarytą leidinį „Žiniuonės kišenėje“, skirtą vaistinių augalų tyrinėtojos, žymiausios Lietuvos žolininkės dr. Eugenijos Šimkūnaitės asmenybės ir veiklos įprasminimui. Kaip juokavo autorė, idėja kurti leidinį gimė labai elementariai – prieš dvejus metus buvo minimas E. Šimkūnaitės šimtmetis, o tokioms progoms Kultūros taryba negaili lėšų, tad susiklosčiusios palankios aplinkybės bei ilgametis susižavėjimas žiniuonės veikla paskatino kibti į darbus.

„Asmenybė, kaip žinia, buvo neeilinė. Viskas prasidėjo nuo pavadinimo, pirmiausia gimė žodis žiniuonė – ji puikiai žinojo, kokias vaistažoles rinkti, kaip jas naudoti, sumaišyti, ji net nepykdavo, kai ją ragana pavadindavo. Visi E. Šimkūnaitės rūbai buvo su didelėmis kišenėmis, o ten būdavo prikišta visko – pieštukų, receptų, degtukų, sėklų. Todėl antrasis knygos pavadinimo žodis – kišenė“, – pasakojo R. Tamoliūnienė.

Neeilinė asmenybė lėmė ir neeilinį knygos dizainą –  kaip ir žolininkė, taip ir jai skirtas leidinys turi „kišenes“, kuriose galima rasti visko po truputį –  E. Šimkūnaitės biografiją, spalvingus atvirukus su jos patarimais, pasvarstymus apie saulės ženklus bei jų simboliką, pasakas apie medžius, R. Tamoliūnienės teigimu, jos puikiai atspindi įžymiosios žolininkės charakterio bruožus.

Viešnia santalkos dalyvius supažindino ir su dar viena žymia lietuve – R. Tamoliūnienė atidarė archeologės, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtojos Marijos Gimbutienės biografiją atspindinčią kilnojamąją parodą „Žvelgiant praeitin regėti ateitį“.  Su archeomitologijos mokslo pradininkės, kurganų hipotezės kūrėjos darbais bei gyvenimo detalėmis šakiečiai galės susipažinti iki pat vasaros galo –  informacija pateikta stenduose, įkurdintuose prie Viešosios bibliotekos.

Apžiūrėję naująją parodą Kaimynadienio dalyviai patraukė į Rygiškius. Čia jie klausėsi skaitovės, aktorės Irenos Plaušinaitytės zanavykiška tarme skaitomų tekstų, mėgavosi literatūrine-muzikine kompozicija „Esti būti“.

Jablonskynėje buvo pristatytas ir didysis bibliotekos kolektyvo darbas –  iliustruotas kraštotyrinis-informacinis  leidinys „Literatūrinis Šakių kraštas“. Šios knygos puslapiuose sugulė kraštiečių rašytojų biografijos bei jų kūrybą įprasminusių atminimo vietų nuotraukos.

Pasak L. Eringienės, leidinio sudarymo procesas buvo labai intensyvus, nes viską teko atlikti skubiai – maždaug per mėnesį.

„Informacijos ieškojome visur – kraštotyriniuose darbuose, leidiniuose, muziejuose, archyvuose, bibliotekose, kalendoriuose. Buvome suplanavę, kad visa tai darysime vasarą, ramiai, bet  kaip perkūnas iš giedro dangaus nukrito lietuvių kalbos sostinės titulas, tad reikėjo suktis greitai. Praktiškai iki Velykų turėjo būti viskas priduota, tekstai suredaguoti, nuotraukos paruoštos. Visi ėjo margint kiaušinių, o mes darėme pavardžių rodyklę“, – kalbėjo moteris bei užsiminė, jog visų mūsų krašto rašytojų biografijos į šį leidinį nesutilpo, tad gali būti, jog dienos šviesą išvys ir antrasis tomas.

Vis dėlto sunkus darbas atsipirko – bibliotekos  lentynas puošia gražus ir vertingas leidinys, kuriame dažnas atras pažįstamas pavardes – galbūt giminaičio, o gal kaimyno – ko jau ko, bet šviesuolių mūsų krašte netrūksta.