Penktadienį Kukarskės globos namai pakvietė pažvelgti iš praeities į dabartį, nes prabėgo 70 metų nuo Kidulių ligoninės įkūrimo. Prieš 22 m. ją reorganizavus buvo įkurti globos namai, sėkmingai veikiantys iki šiol. Susitikimo metu gyvieji metraštininkai dalijosi prisiminimais, kaip pokario metais jie pradėjo dirbti ligoninėje ir kiek pastangų reikalavo šis darbas.

Kukarskės ligoninė buvo įkurta 1946 m., ji vėliau buvo pervadinta į Kidulių. Nelengvais laikais ji pradėjo savo veiklą. Apie tai pasakojo ne vienas čia dirbęs. Pirmasis ligoninės ūkvedys, dabar devyniasdešimtmetis jurbarkietis Algirdas Andriušis pasakojo, kad jam atsikėlus į Kukarskę langai buvę be stiklų, išgriautos kai kurios krosnys.

„Važinėdavom į Rytprūsius, tai duris rasdavom, tai ką ir gabendavom čia“, – pasakojo buvęs ūkvedys.

Sudėtingas darbo sąlygas prisiminė ir čia vyriausiąja gydytoja dirbusi Aldona Gaižauskienė. Jai atvykus į svetimą ir negirdėtą Kukarskės kraštą teko paplušėti iš peties. Tuo metu ligoninėje buvo penkių lovų gimdymo palata ir dvi palatos pacientams.

„Įmetė kaip varlę, tai teko daug ką daryti, ko iki tol nebuvau dariusi“, – prisiminė vyriausioji gydytoja.

Tuo metu nebuvo elektros, vandenį į įstaigą nešdavosi kibirais, tualetą atstodavo kibiras, kurio turinį reikėdavo užkasti žemėje. Nors A. Gaižauskienė sau buvo prižadėjusi, kad niekuomet nebus vaikų gydytoja, tačiau buvo ne tik puiki pediatrė, bet ir terapeutė, chirurgė, rentgenologė. Sergančius konsultuodavo ne tik ligoninėje, bet vėliau ir ambulatorijoje ar iškviesta vykdavo į pacientų namus.

„Nebuvo net kalbos, kad žmogaus gydytojas nepriimtų, kaip kad dabar reikia kelias savaites iš anksto užsirašyti. Net kombainu esu važiavus pas ligonį, nes pasakė, kad jam labai blogai, tai ir važiuojam. Tada ir pati grįžus susirgau“, – pasakojo gydytoja.

Nors darbas buvo sunkus, ji sako, kad Kukarskėje prabėjo gražiausi jos gyvenimo ir jaunystės metai, čia gimė vaikai. Be to, medikė ne kartą pasidžiaugė, kad ligoninėje ją supo geri žmonės, kurie buvo atsidavę darbui ir kaip kregždės lipino įstaigos gerovę.

„Būsiu nepopuliari, bet labai padėjo ir kolūkiai. Ar ką parvežt reikėjo, ar iškast, ar ką pagelbėt. Be to, čia dirbo tiesiog šeimomis ir neturėjome jokių konfliktų. Labai geri žmonės supo“, – prisiminimais dalijosi vyriausioji gydytoja.

Be jos vyr. gydytojais čia dirbo Bernardas Druskis, Vidmantas Ambrazaitis.

1994 sausio 1 d. ligoninė buvo reorganizuota į Šakių rajono savivaldybės globos ir slaugos namus su 20 slaugos vietų ir 10 vietų terapiniu skyriumi.

„Su tuo, kad ligoninė nustojo egzistuoti, esu susijęs ir aš. Garbės man tai nedarė, bet reikėjo ieškoti sprendimų“, – prisipažino medikas Mečislovas Švabas, tuo metu dirbęs rajono taryboje.

Iniciatyvą vietoj ligoninės įkurti  globos namus rodė ir Šakių ligoninės vyriausiasis gydytojas Algirdas Klimaitis. 1996 m. buvo panaikintas terapinis skyrius ir palikta 30 vietų globai ir slaugai. Per 20 gyvavimo metų globos įstaigoje gyveno beveik 200 žmonių.

„Norisi nusilenkti tiems, kurie čia viską kūrė, ir pasidžiaugti, kad įstaigoje ir toliau tęsiama dieviška globos misija“, – džiaugėsi Kaimelio parapijos klebonas Zenonas Stepanauskas.

Iš pradžių Kukarskės globos namams vadovavo Ona Aldona Zokienė, pastaruoju metu įstaigą antram gyvenimui kelia Asta Pranaitienė. Su jos vadovavimo pradžia į įstaigą atėjo ir permainos. Reikėjo įgyvendinti keliamas sąlygas ir, norint tęsti veiklą, kardinaliai pertvarkyti patalpas, gauti veiklos licenciją. Tai ir buvo padaryta. Pasikeitė ir pastato vidus, ir išorė. Dėl to pagerėjo ne tik gyvenimo sąlygos seneliams, bet ir darbas specialistams.

Slaugytoja Rasa Dvilaitienė, viena iš šventės iniciatorių, – gija, jungianti praeitį su dabartimi. Ji  gali palyginti tiek ankstesnius laikus, kai čia dirbo, tiek darbo sąlygas dabar.
„1994 m. buvo labai sunku persiorientuoti. Reikėjo keisti arba darbą, arba profesiją. Taip įsidarbinau Jurbarke ir ten dirbau iki 2008 m. Sakiau, kad niekada negrįšiu į Kukarskę, bet likimas sutvarkė kitaip ir vėl mane atvedė atgal“, – džiaugėsi R. Dvilaitienė.

Ji prisiminė, kad anksčiau dirbo viena sesutė, o dabar seneliais rūpinasi dvi slaugytojos, kineziterapeutė.

„Esame puikus kolektyvas ir stipri komanda“, – džiaugėsi slaugytoja.

Ateities planų įstaigai taip pat netrūksta, bet, kaip teigė vyriausioji slaugytoja Laima Mickūnienė, geriau nekalbėti, o siekti ir daryti. Svarbiausia, kad seneliams būtų gerai, jie galėtų gyventi oriai. Pati Kukarskės globos namų direktorė A. Pranaitienė tikino, jog jai garbė dalyvauti jubiliejuje ir svarstė, koks šventasis globoja šią vietą, nes aura – ypatinga.

Nors buvo sunkių momentų, įstaiga išliko, tęsia savo misiją, optimistiškai žvelgia į ateitį. A. Pranaitienė kalbėjo, kad keičiasi santvarkos, griūva valstybės, bet žmonių gerumas išlieka. Tad sveikindama susirinkusius ji kvietė pasivaikščioti po teritoriją, kartu prie pastato pasodinti magnoliją.

Kidulių seniūnas Mindaugas Mykolaitis taip pat džiaugėsi būdamas šventės dalimi, nes jis net nežinojęs, jog kažkada čia buvusi ligoninė. Todėl išreiškė viltį, kad daugelis susieis po 30 m. ir paminės šimtmetį. Sveikinimo žodžius jubiliejaus proga ir gėlės A. Gaižauskienei skyrė ir rajono meras Juozas Bertašius.

Po oficialios dalies dar ne iškart nutilo bičiuliškas pašnekesys, buvusių kolegų prisiminimai, žvelgę iš praeities į dabartį.